Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)
pragmatiškojo realizmo. Lietuvoje jau pirmaisiais steigiamojo seimo darbo metais
išryškėjo aiški takoskyra tarp požiūrių į idealistinės demokratijos skelbiamų plačių
pilietinių laisvių ir teisių institucionalizavimo valstybėje klausimą. susiformavo tarsi
du blokai 81 , arba pozicija ir opozicija, kurių įtaka steigiamojo ir vėlesnių seimų laikotarpiu
buvo nevienoda, tačiau kurie turėjo pakankamai aiškias ir daugeliu atvejų
nesuderinamas nuomones pilietinių teisių ir laisvių plėtotės bei ją varžančių priemonių
(karo padėties ir kai kurių kontraversiškų įstatymų) atžvilgiu. Pirmąją grupę
steigiamojo seimo laikotarpiu labiausiai ir ryškiausiai reprezentavo stipriausia
opozicinė frakcija – Lietuvos socialdemokratai (LsDP), rinkimuose gavę 12 vietų.
Jie per visą seimokratijos laikotarpį išliko nuosekliausiai, bet drauge radikaliausiai
ir beatodairiškiausiai „pilnutinės demokratijos idealus“ gynusia politine jėga 82 . Paramos
savo siekiams LsDP dažnai rasdavo tarp Valstiečių sąjungos ir socialistų
liaudininkų demokratų (abi srovės turėjo 28 mandatus), nepartinių, tautinių mažumų
atstovų. Antrąją stovyklą sudarė dešinįjį politinio spektro sparną užėmęs trilypio
pavidalo Krikščionių demokratų blokas, jungiantis Lietuvos krikščionių demokratų
partiją (LKDP), Darbo federaciją ir Ūkininkų sąjungą. Tai buvo gausiausia – 59
narių frakcija, turėjusi didžiausią įtaką politiniams sprendimams. šios dvasininkijos
vadovaujamos ir Bažnyčios stipriai remiamos politinės jėgos požiūris į idealistinę,
plačios demokratijos sampratą buvo gerokai konservatyvesnis. Krikščionių demokratų
frakcija, nors ir pripažindama demokratijos svarbą, nestokojo kritiško požiūrio
jos atžvilgiu, gynė valstybės teisę išorinės ar vidinės grėsmės akivaizdoje apriboti
pilietines laisves. Pirmaisiais Lietuvos valstybingumo metais, susidarius krizinėms
situacijoms, tokią poziciją šalies saugumo vardan paremdavo ir kitos steigiamojo
seimo frakcijos, visų pirma koalicijos partneriai – valstiečiai ir liaudininkai.
socialdemokratai aiškią ir griežtą laikyseną prieš karo padėtį užėmė gerokai
anksčiau nei pateko į steigiamąjį seimą. Apskritai nuo pat Lietuvos tarybos
laikų kairieji mėgo ryžtingai pareikšti savo skirtingą nuomonę, karštai oponuoti
dešiniesiems, kaltindami juos „klerikaliniu reakcingumu“ ar monarchistinėmis
simpatijomis. LsDP demokratinius šūkius siedavo su internacionalizmu bei radikalia
marksistine socialine programa. šių idėjų junginys atspindėjo savitą ir,
žvelgiant į tuometinio gyvenimo kontekstą, labai kontraversišką požiūrį į Lie-
81 apie pagrindines lietuvos partijas, jų programas, dalyvavimą steigiamojo seimo darbe žr. v. pavilionis,
antiliaudinė valdančiųjų politinio viešpatavimo ideologija ir jos pasireiškimas lietuvos valstybės
mechanizmo veikloje (buržuaziniu demokratiniu laikotarpiu)// Buržuazijos diktatūros Lietuvoje
valstybiniai teisiniai aspektai, (konferencijos medžiaga), vilnius, 1976, p. 23–62; a. jakubčionis, politinės
partijos steigiamojo seimo rinkimuose, 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika,
tikslai, aplinkybės, p. 15–24.
82 j. vilčinskas, Lietuvos socialdemokratai kovoje dėl krašto nepriklausomybės, p. 130–131.
2