Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

192
Doc. dr. Vytautas LESČIUS
jų gyventojų siekė prisijungimo prie Lenkijos. Be to, neutralios zonos teritorijoje
– širvintose – buvo susikūrusi lietuviškoji valdžia – valsčiaus valdyba, kuri
Tautų sąjungos kontrolės komisijos buvo įgaliota atlikti vietos administracijos ir
teismo reikalus. Pastarasis faktas lenkus labai siutino.
Todėl neatsitiktinai jau 1921 m. gruodžio mėn. prieš lietuvių I pėst. divizijos
saugomą barą lenkų karinė vadovybė sutelkė dideles karines pajėgas. Ypač
daug buvo sukoncentruota kavalerijos. Vis dažniau uniformuoti lenkų kariai ėmė
pulti lietuvių sargybas. Lietuviams palanki širvintų milicija, susiorganizavusi iš
vietinių apylinkės jaunų vyrų, neįstengė viena širvintų miestelio ir jo gyventojų
apginti. Pastebėję ar sužinoję apie besiartinančius lenkų partizanus, jie palikdavo
miestelį, bėgdavo į Akmenius, kur buvo IV pėst. pulko kuopos karių rezervas su
viršininku, ir prašydavo pagalbos. Tokiais atvejais lietuvių kariai patikrindavo
gresiančio pavojaus mastą ir, jei leisdavo laikas ir įsitikindavo, jog lenkai tikrai
artėja prie širvintų, atskirų sargybinių šautuvų ugnimi, dažniausiai iš tolokų distancijų,
juos apšaudydavo ir priversdavo pasitraukti.
Tuo metu širvintų milicijos organizavimu ir jos veikimu rūpinosi pats
širvintų valsčiaus viršaitis Povilas Žukauskas ir jo pagalbininkai Petrauskas ir
Gruzdys. Viršaitis itin sumaniai ir rūpestingai veikė lietuvių naudai ne tik organizuodamas
miliciją, pildydamas fiktyvias knygas (bylas), reikalingas atsiskaityti
Tautų sąjungos kontrolės komisijos nariams, bet ir palaikė glaudžius ryšius su
IV pėst. pulko štabu ir baro viršininku. Atvykdamas kartas nuo karto į šešuolius,
jis pranešdavo štabui apie sužinotus lenkų planus, bendrą padėtį širvintose ir
apylinkėse. Lenkams pradėjus atkakliau miestelį puldinėti ir iškilus grėsmei jį
prarasti, pageidaudavo būtinai suteikti ginkluotą karinę pagalbą jam apginti. Pulko
vadovybė gerai suprato, jog lenkams užėmus širvintas ir juose įvedus savąją
tvarką netoli esančiuose Akmenių ir šniponių kaimuose pulko sargybų padėtis
būtų neįmanoma 119 . nuo to laiko lietuvių artimiausios sargybos buvo perspėjamos
ir turėjo galimybę suteikti širvintoms pagalbą, dažniausiai panaudodamos
šautuvų ugnį ir priversdamos lenkus pasitraukti.
Tačiau vėliau, lenkams pradėjus puldinėti širvintas vis didėjančiomis pajėgomis
ir iškilus pavojui netekti širvintų, ši ryšio priemonė neteko pirmykštės
vertės, kol reikėjo ieškoti naujų sprendimų.
Apie pasunkėjusią padėtį buvo informuota karo vadovybė Kaune ir paprašyta
sutikimo pulkui veikti lenkų pavyzdžiu, t. y. leisti saugoti ir ginti širvintas perrengtiems
civiliais rūbais kariams. Tačiau karo vadovybė, nors ir gerai suprato gresiantį
119 trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko partizanų neutralioje zonoje širvintų–giedraičių rajone
1922–1923 m. kautynių aprašymas, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 3.