Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

66
Deimantas KARVELIS
visi buvo numušti“. Pilies įgula priešinosi labai narsiai, nepaisant to, jog švedai
apšaudė pilį, pasistatę patrankas prie pat vandens griovio, o pilyje staiga įgulos
kareiviai ėmė mirti nuo ligų. Maru juos užkrėtė keliasdešimt rotmistro Kuncevičiaus
atvestų šiaulių ir upytės rinktinių, kurie, marui plintant, buvo išvaryti
iš pilies. Biržų seniūno žodžiais tariant, „nuo ligų įgula kentėjo daugiau, nei
nuo priešo“ 180 . stebėtina, bet ir tokiomis aplinkybėmis įgula dar sugebėjo imti
švedų žvalgus į nelaisvę, atmušinėti švedų kareivius nuo lauko pylimų ir netgi
rengti išpuolius prieš švedų stovyklą. Vieno išpuolio metu pavyko atimti švedų
patranką 181 . Vėliau Kristupas II bus teisus, teigdamas, jog Biržų pilį švedams
buvo paimti sunkiausia (du šturmai per penkias savaites), kad „priešas kitus
miestus ir pilis, nors labiau įtvirtintus, kurie gėdingai atidarinėjo vartus, užėmė
greičiau“ 182 .
Radvilos teigimu, pilis krito dėl trijų priežasčių. Pirma, intensyvėjantis švedų
artilerijos šaudymas „kulkomis, sviediniais ir įvairiais degančiais apskritimais“
darėsi nebepakeliamas ir grėsė pilies padegimu. Antra, pilyje esantiems
žmonėms ir arkliams problemą kėlė senkančios vandens atsargos griovyje bei
maras. Trečia, beje, ir svarbiausia, kad švedams pavyko iš dviejų pusių pasikasti
po pylimu ir užminuoti pilį. Tai buvo bene vienintelis šansas užimti pilį. Pilies
bastioninė fortifikacija (tvirtovę gynė kelios bastėjos bei kaip „ugnies bokšto“
funkciją atliekantis centrinių vartų pastatas) darė pilį sunkiai pasiekiamą, puolant
įprastine artilerijos ugnimi ar pėstininkų šturmu. Tai, beje, vėliau patvirtino ir
ilgas užblokuotos švedų įgulos laikymasis pilyje. Pilies gynėjams buvo pasiūlyta
patiems apžiūrėti užminuotas vietas ir įsitikinti gynybos beprasmiškumu. Po
derybų įgula nusprendė pasiduoti ir, „nesant vilties apsiginti, geriau išsaugoti
bent savo gyvybes Respublikos labui“ 183 . negausiai pilies įgulai su išskleistomis
vėliavomis, rankiniais ginklais ir asmeniniais daiktais buvo leista saugiai
pasitraukti 184 . Radvila neabejojo, kad jeigu ne maras ir užminavimas, įgula būtų
išsilaikiusi nepalyginamai ilgiau. Be to, „Biržai yra tokia pilis, kurios apgulčiai
reikia mažiausiai 2000 žmonių, norint ją užimti; aš negalėjau surinkti tiek bajo-
180 nuo maro mirus 6 rinktiniams, dar 22 buvo išvaryti už pilies, 1625. VIII. 22. Biržų pilis. K.
Skrobovičius K. Radvilai, ar, dz. v, t. 359, nr. 14507.
181 1625. iX. 6. stovykla prie anykščių. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.
182 1627. iX. 29. koidanovas. k. radvilos instrukcija s. kurošui į seimą, “Spisek orleański” w latach
1626-1628, opr. augustyniak u., sokolowski W., Warszawa, 1990,.s.201.
183 1625. b. d. ir b. v. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l.132-133.
184 tyla a., Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, vilnius, 1987, p. 179; s. pinkus,
Biržų pilis, vilnius, 1986, p. 15.