Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

68
Deimantas KARVELIS
kasti tunelius. Vakare įgula staiga iš pilies išleido 40 pėstininkų, vadovaujamų
majoro eigirdo, kurie nužudė 12 švedų, vieną paėmė į nelaisvę, likusius nuvijo
už bažnyčios. naktį švedai atgabeno iš stovyklos patrankas ir įtvirtino jas prie
apkasų. Vieną švedų patranką pilies įgula pašovė, kartu su ja ir kelis švedus, ji
gulėjo lauke niekieno nejudinama. nepaisant to, švedams pavyko 4 patrankas
pastatyti, nukreipiant į pilies rūmų pusę ten, kur buvo Radvilienės apartamentai,
o dar dvi – ant apkasų nuo miesto pusės. Tarp bažnyčios ir miesto ant kalvelės
pastatė dar dvi patrankas. Pradėję šaudyti artilerijos ugnimi švedai sugriovė didįjį
pilies bokštą. Palei pylimą ir vandens griovį, einant nuo reformatų mokyklos
iki plytinės, dislokavo 4 būrius ir ėmė pilti naują, antrinį, pylimą, skirtą gynybai,
jei staiga užpultų pasala iš lauko ar pilies. Biržų seniūno įsakymu iš pilies pasitraukė
maru užsikrėtę šiaulių pėstininkai, be to, nemažą dalį įgulos tuo metu sudarė
sergantys kareiviai. Matydamas silpstančias įgulos galimybes skrobovičius
nusprendė pasiduoti švedams.
Per tris dienas jis su pilies įgulos likučiais nukako į karinę Radvilos stovyklą
prie Anykščių 187 . Kapitonas J. Donovajus, paklaustas apie pilies paėmimo aplinkybes,
akcentavo įgulos kiekybinį menkumą ginant tokią didelę pilį. Jis tvirtino, jog
švedų pakastų pylimų negalėjo apginti toks mažas žmonių skaičius, žmonių trūko
ir ant pilies mūrų. net neturėta su kuo rengti rezultatyvių išpuolių, kad būtų trukdoma
priešui atlikti inžinerinius darbus. Be to, įgula ne visada žinojo priešų veiksmų
planus, ypač per vėlai sužinota apie užminuotus pylimus. Donovajus pastebėjo,
kad įgula, nors ir pasidavė, tačiau išsaugojo gyvybes ir neprisiekė švedams, bet
pasitraukė iš pilies. Kapitonas egertas paliudijo, jog ne kartą yra buvęs pilių apsuptyse
ir ne kartą pats puolė tvirtoves, tačiau Biržų atveju nematė būdo apginti
tokios, jo manymu, silpnos pilies prieš tokį galingą priešą, kurį dėl pilies gynėjų
stygiaus teko prileisti prie pačių mūrų. Kapitonas syamrothas teigė, jog įgula nesitikėjo,
kad švedai prieis taip arti prie pilies ir taip įžūliai pradės kastis po pylimais
ir mūrais, „kad galės mėtyti į pilies gynėjus akmenimis“. net ir pastebėjus švedų
inžinerinius planus, įgula neturėjo su kuo organizuoti kontrveiksmų: nebuvo nei
instrumentų, nei žmonių, sugebančių tai daryti. Be to įgulai tai buvo trigubai didesnis
uždavinys: būtų tekę kastis per visą pylimą ir žemiau švedų, o tam būtų reikėję
daryti net keturias perkasas. sakė, jog įgula galėjo išsilaikyti dar kelias valandas,
bet patirtų didelių nuostolių. Kapitonas Jurša pridūrė, jog įgula visiškai neturėjo
poilsio valandėlių, todėl paprasčiausiai išseko. Galop teigė, kad ir ta kariuomenė,
kuri buvo Kristupo II stovykloje, nebūtų ilgiau pasipriešinusi švedams.
187 rnB, f. 971, ap. 2, aut.321/2, nr. 66.