Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
baterijos, kaip politiškai nepatikimi, pašalinti 7 kariai. Ypač „politiškai nepatikimas“
buvo 2–asis atsargos batalionas, nepatikimų karių sąraše net 128 pavardės
(iki 1943 m. pabaigos iš jo dezertyravo apie 30 karių) 60 .
Visuose šiuose sąrašuose vyrauja lietuviai, tačiau yra ir žydų karių.
sunku apibendrintai vertinti pateiktus duomenis apie dezertyravimo iš 16
LšD mastą, jos karių politines nuotaikas ir padėtį. Tam reiktų palyginamojo pobūdžio
duomenų šiais aspektais kituose Raudonosios armijos junginiuose. Tačiau
galima daryti prielaidą, kad sovietinė politinė ir karinė vadovybė divizijos
nelaikė politiškai patikimu, kovingu nacionaliniu junginiu. Įdomu pažymėti, kad
KGB organai kaip antisovietinius gandus fiksavo kalbas apie tai, kad „draugas
stalinas neduoda leidimo Lietuvos divizijai vykti į frontą“ 61 .
Matyt, tai buvo viena iš priežasčių, kad jokia kita suformuota Raudonosios
armijos divizija karo meto sąlygomis taip ilgai nebuvo siunčiama į frontą.
1943 m. vasarį 16 LšD pagaliau gavo įsakymą iki vasario 19 d. ryto susitelkti
Rusijos oriolo srities Pokrovskojės rajono Aleksejevkos, zolotoj Rogo,
Troicko, Protasovo kaimų apylinkėse. Čia 16 LšD pagaliau stojo į „Didžiojo
Tėvynės karo“ karo mūšius.
Lietuviškosios divizijos įsijungimo į mūšius, kaip istorinio įvykio, jos kovos
„krikšto“, be abejo, sėkmingo, laukė sovietiniai Lietuvos vadovai, dauguma
divizijos karių. nors divizijos formavimas buvo susijęs su įvairiais sunkumais ir
problemomis, nuotaikos joje tuo metu turėjo būti džiaugsmingos. Raudonoji armija
ir visa „tarybinė liaudis“ gyveno 1943 m. vasario pradžioje prie stalingrado
pasiektos istorinės pergalės euforija. Divizijos žygį fronto link lydėjo įvairios
propagandinės akcijos. Iš Tulos ją išlydėjo Lietuvos komunistų partijos ir sovietinės
vyriausybės atstovai, Tulos „darbo žmonės“, šio Rusijos miesto visuomeninių
organizacijų atstovai, A. sniečkus įteikė divizijai Raudonąją vėliavą ir kt.
Paminėtina ir dar viena politinio propagandinio pobūdžio akcija. 1943 m.
vasario pradžioje LšD vadas gen mjr. f. Žemaitis siūlė divizijos pulkams suteikti
lietuviškus pavadinimus: 156–ąjį šaulių pulką pavadinti „156 Žalgirio šaulių
pulku“, 167–ąjį šP – Vilniaus, 249–ąjį šP – Žemaičių, 224–ąjį artilerijos pulką
– Kauno pulku. savotiškai įdomiai jis motyvavo Žemaičių pulko pavadinimo
politinį tikslingumą: Žemaitija – tai Lietuvos regionas prie Baltijos jūros ir Rytų
Prūsijos, žemaičiai šimtmečius atlaikė vokiečių šunų–riterių veržimąsi ir gynė
lietuvių tautos vientisumą, jie išaugino daug „liaudies didvyrių“, kurie išaukš-
60 ten pat, ap. 5, b. 56, l. 68–69, 28–30, 97, 87–89; ap. 6, b. 91, l. 1–5.
61 ten pat, f. 1, ap. 1, b. 47, l. 22.
317