Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)
minaliniais nusižengimais, esant karo stoviui. Pagaliau karo stovis padeda geriau
apsisaugoti nuo kriminalinių darbų padarymo. Todėl diskretinė atitinkamų organų
valdžia kovoje su nusižengimais reiks padidinti prieš panaikinant karo stovį. Visa
tai sutvarkius bus galima prie normalių valdymui krašto priemonių eiti. Kaip greitai
galės tai įvykti pareis daugiau nuo pačios visuomenės, o ne nuo valdžios.“ 314
Tačiau Vyriausybės mėginimai pateisinti esamą padėtį bei griežtėsiančią visuomenės
kontrolę nebuvo labai įtikinami. Čia nepadėjo net migloti pažadai kada nors,
neapibrėžtoje ateityje, grįžti prie „normalios“ padėties. Prasidėjus diskusijoms kairieji
su didžiausiu pasipiktinimu ir įžvalgiu orientavimusi situacijoje ėmė atvirai
kritikuoti naujosios Vyriausybės numatytą vidaus politikos liniją. Valstiečių liaudininkų
atstovas Toliušis įvykusį perversmą įvertino kaip dešiniųjų siekį bet kokia
kaina grįžti į valdžią, dangstantis menama komunistų pučo grėsme. Jis prognozavo,
jog diktatūrinis valdymas neužtikrins valstybės vidaus stabilumo – priešingai,
jis paskatinsiąs nuolatinę kovą dėl valdžios, vykdomą nekonstitucinėmis priemonėmis.
šią problemą jis iliustravo pasaulio politinėmis realijomis: „Kitų kraštų pavyzdžiai,
kaip tai Graikijos, Bulgarijos, Portugalijos, Meksikos ir kitų nelaimingų
kraštų, rodo, jog jeigu valstybėje įvyksta militarinis perversmas, tai jis papratai
ateity sukelia eilę kitų perversmų ir valstybės pradeda sirgti chroniška perversmų
liga, kuri ardo šalies gerovę ir stumia ją į anarchiją. Ir Lietuvoje šiandien niekas
negali užtikrinti, kad šis perversmas yra paskutinis, ir kad dėl tų ar kitų priežasčių,
anksčiau ar vėliau nevyks antras, trečias ir taip toliau perversmas [...], nes pavartojimas
nors vieną kartą smurto ir ginklo pajėgos krašto politikos klausimais spręsti
sankcionuoja ir ateičiai tą kovos priemonę ir sudaro taip sakant politinį precedentą,
kuris ilgainiui ir pasikartojant gali virsti tradicija.“ 315
Kelių vėlesnių metų įvykiai parodė, jog Toliušio perspėjimai buvo pranašingi:
didesni ar mažesni pučai ir sukilimai nuolat sudrebindavo autoritarizmo
keliu pasukusią Lietuvos valstybę. Atvirai šis LVLs frakcijos narys piktinosi ir
veikiančia karo padėtimi: „Pereinant prie dabartinės krašto padėties įvertinimo,
tenka pasakyti, kad kraštas valdomas yra karo stovio pagalba. šiuo atveju naujoji
vyriausybė, kurios garbintojai paskelbė, jog ji įvedė Lietuvoje naują erą, sugebėjo
tik pamėgdžioti nelemtos atminties krikščioniškąjį režimą. Bet reikia teisybę
pasakyti, daugeliu atveju dabartinis Voldemaro – Musteikio režimas, savo žiaurumu,
betiksliais piliečių varžymais ir sauvaliavimu, žymiai prašoka garsųjį krikščioniškąjį
režimą. Krikščionys demokratai irgi valdė kraštą karo stovio pagalba,
314
ten pat, p. 9.
315
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 03, 70 pos., p. 6.
285