Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
pasiųsta į mūšius, o tik „marširavo“ iš Tulos apylinkių į oriolo apylinkes, per du
mėnesius nužygiavo apie 400 km., beveik visą laiką pagal aliarmo komandą. šių
žygių metu divizija labai pavargo: kariai nebuvo normaliai maitinami, negaudami
pakankamai pašarų arkliai nusilpo ir sunkiai traukė techniką. Pirmosiomis
dienomis atvykus į Briansko frontą, šio fronto štabas paėmė iš divizijos pusę
sunkvežimių, tai dar labiau apsunkino divizijos aprūpinimą.
1943 m. vasario pradžioje divizija, būdama 50 km. nuo Jefremovo miesto, gavo
įsakymą būti pasiruošusi lipti į ešelonus 124 , vykdant šį įsakymą žymi dalis divizijos
turto buvo pasiųsta į geležinkelio stotis, bet netikėtai po kelių dienų divizija buvo
pakelta pagal aliarmo komandą ir per 4 valandas pasiųsta visai kita kryptimi.
Išsiskleidusi Aleksejevkos apylinkėse, divizija iškart pateko į stiprią artilerijos
ir minosvaidžių ugnį ir patyrė didelių nuostolių. numatytą puolimui dieną
divizijos pozicijas bombardavo 19 priešo bombonešių, jie atliko 10 antskrydžių,
dar nesusikovusi su priešu divizija neteko apie 2 tūkst. žmonių. Per mėnesį trukusius
mūšius divizija iš viso neteko apie 5 tūkst. žmonių.
f. Žemaičio nuomone, per šiuos mūšius 16 LšD pasirodė labai gerai: a) nebuvo
nė vieno pasitraukimo atvejo: kuopos ir batalionai žuvo nuo priešo ugnies,
bet atgal nesitraukė; b) tik vienas seržantas perėjo į priešo pusę; c) kariai vyriškai
kentė visus sunkumus ir tęsė puolimą; d) kariai ir vadai puikiai laikėsi, demonstruodami
tikro vyriškumo ir didvyriškumo pavyzdžius.
Kovo 19 d. divizija atitraukta į 48–osios armijos antrąjį ešeloną, todėl šios
armijos puolamoji operacija baigėsi nesėkme. Priešo frontas nebuvo pralaužtas.
Baigdamas savo raportą f. Žemaitis rašė, kad jam, kaip buvusiam 16 LšD
vadui, nepareikšti jokie kaltinimai, jam kol kas nežinomos jo nušalinimo iš pareigų
priežastys 125 .
Aiškinantis divizijos nesėkmės priežastis ir kaltininkus būtina paminėti vieną
1974 m. dokumentą, tarsi pratęsusį karo metų „diskusiją“ tuo klausimu. Tais
metais grupė buvusių karininkų ir politinių vadovų – 16 LšD veteranų (J. Macijauskas,
Vl. Karvelis, J. Žiburkus, f. Bieliauskas, A. Randakevičius, Pr. Petronis,
V. Motieka, V. Počikajevas, e. Jacovskis) parašė ir įteikė Partijos istorijos institutui
pareiškimą, kuriame tvirtino, kad apie 48–osios armijos 1943 m. vasario 25
d. nutarimą jie sužinojo tik 1973 m., tvirtino, kad 1943 m. divizijos vadovybė su
124
divizija turėjo pasikrauti į vagonus lobanovo ir jefremovo geležinkelio stotyse, žr.: 16 lšd štabo
viršininko 1943 m. vasario 7 d įsakymą dalių (pulkų) vadams, sssr gynybos ministerijos archyvas, f.
1079, ap. 1, b. 7, l. 76. divizija turėjo išvykti į kalinino frontą.
125
Buvusio 16 lšd vado gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. balandžio 27 d. raportas gen. mjr. sviridovui,
lya, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 15–16.
47