Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

254
Modestas KUODYS
padėtį, priekabią cenzūrą, žodžio, susirinkimų laisvės suvaržymus, katalikų Bažnyčios
hegemonijos protegavimą švietime ir viešajame valstybės gyvenime 173 .
Kita vertus, minėti autoriai buvo aiškiai politiškai angažuoti – abu simpatizavo
tautininkams, todėl, žvelgdami į ilgamečius konkurentus krikščionis demokratus,
kritikos nestokojo. Panašius vertinimus randame ir kairiosios orientacijos anuometinių
valstybės veikėjų prisiminimuose. Buvęs Prezidentas, valstiečių liaudininkų
atstovas K. Grinius, jau būdamas emigracijoje, šeštojo dešimtmečio pradžioje,
vienam lietuvių žurnalistui apie krikdemų bloko dominavimo laikus pasakojo:
„Krikščionims demokratams nesisekė įsigilinti į tikruosius demokratijos principus.
Ir tai visai nenuostabu, pasaulėžiūrinėms grupėms nepajėgiančioms atskleisti
netolerancijos ir paniekos kitaip mąstantiems žmonėms, nėra įmanoma būti tikrais
demokratais. Iki pat 1926 m. rinkimų Lietuvoje nebuvo prošvaistės kada žmonės
būtų galėję atsikvėpti be karo stovio ar be sustiprintos apsiausties. Visą laiką veikė
karo cenzūros, buvo varžomos žodžio ir sąžinės laisvės. Kunigai išėjo iš klebonijų
į viešąjį gyvenimą, darydami įtakas ne tik savivaldybių, bet ir švietimo įstaigų
veikime. Atsimenu buvo juokaujama, kad be kunigo gaspadinės pritarimo, netgi
policininkas negali būti policininku.“ 174
Kur kas tendencingiau, tiksliau tariant, absoliučiai neigiamai krikščionių
demokratų valdymą vaizdavo sovietinė istoriografija, apibūdindama jį kaip
„klerikalų ir buržuazijos“ savivalės ar net diktatūros laikotarpį 175 .
LKDP bloko vyravimas Pirmosios Respublikos politiniame gyvenime buvo
pakankamai ryškus jau steigiamojo seimo laikais. ši politinė jėga, turėdama
ženklią atstovų daugumą, darė nemenką įtaką kuriamos valstybės įstatymų bazei,
reformų turiniui. Pats galutinis 1922 m. Konstitucijos variantas, kaip pažymėjo
Maksimaitis, buvo gerokai „sukrikdemintas“ 176 . To meto opozicija, piktindamasi
kariniais policiniais metodais tvarkomu šalies vidaus gyvenimu, parlamentinės
kovos įkarštyje nevengdavo dešiniųjų kaltinti diktatūriniais užmojais. Tokių
kaltinimų ypač padaugėjo rinkimų kampanijos į Pirmąjį seimą metu.
susirinkus Antrajam seimui, 1923 m. birželio 8 d., socialdemokratų frakcija
įteikė interpeliaciją Vyriausybei, kurioje skundėsi, jog rinkimai praėjo nesklandžiai,
valdžia sąmoningai kenkė konkurentams. Pirmame interpeliacijos punkte
teigta, kad karinės administracijos nurodymu milicija pafrontės zonoje bei prie
173
j. švoba, seiminė ir prezidentinė lietuva, p. 114–115.
174
k. grinius, apie 1926 metų gruodžio 17–osios dienos perversmą // a. eidintas, Kazys.Grinius, p. 160.
175
žr. i. gricevičiūtė, Antiliaudinė krikščionių demokratų partijos politika Lietuvoje 1920 – 1926 m.,
vilnius, 1953; j. Bulavas, Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, p. 47–57.
176
m. maksimaitis, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 116–122.