Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)
(LKD) blokas 165 gavo 38 vietas, Valstiečių sąjunga ir socialistai liaudininkai demokratai
– 20, socialdemokratai – 10 166 . nė viena politinė jėga neturėjo absoliučios
daugumos, leidusios sudaryti stabilią, palaikymą turinčią vyriausybę 167 .
Krikščionims demokratams ir valstiečiams liaudininkams 168 dėl ideologinių ir
programinių skirtumų nepavyko konstruktyviai bendradarbiauti, todėl įstatymų
leidžiamosios ir vykdomosios valdžios darbas buvo iš esmės paralyžiuotas. 1923
m. kovo 13 d., matydamas seimo nepajėgumą efektyviai atlikti savo funkcijas,
Prezidentas Aleksandras stulginskis specialiu dekretu jį paleido 169 .
nauji rinkimai 1923 m. gegužę atnešė Krikščionių demokratų blokui pergalę:
rinkėjai jiems davė 40 vietų seime, tuo tarpu kai LVLs ir LsDP gavo mažiau – atitinkamai
16 ir 8 vietas 170 . Valstiečiai liaudininkai sutiko įeiti į nepartinio ernesto
Galvanausko vadovaujamą vyriausybę, bet ši koalicija gyvavo tik metus 171 . Krikščionims
demokratams tekusi balsų dauguma užtikrino tam tikrą politinio gyvenimo
stabilumą, leidusį seimui dirbti visą trejų metų kadenciją. Prasidėjo laikotarpis,
kuris Lietuvos istoriografijoje neretai įvardijamas kaip Krikščionių demokratų
valdžios metai. Vienas labiausiai pabrėžiamų jo bruožų – tai pseudodemokratinių
tendencijų įsivyravimas valstybės vidaus gyvenime. Vieni pirmųjų tai akcentavo
lietuvių išeivijos istorikai – Aleksandras Merkelis 172 , Jonas švoba. Pastarasis plačiai
cituojamas šiandienos istorikų kaip tik dėl to, kad bene kritiškiausiai įvertino
Krikščionių demokratų laikotarpio diktatūrinio valdymo bruožus: nuolatinę karo
165
pirmojo ir vėlesnių seimų laikotarpiu krikščionys demokratai siekė viešai parodyti didesnį savo
bloko narių – lkdp, Ūkininkų sąjungos ir darbo federacijos savarankiškumą, todėl taktiniais sumetimais
vengė vartoti ankstesnį pavadinimą – „krikščionių demokratų blokas“. tai gerai matyti žvelgiant
į seimų stenogramas. vis dėlto opozicija ir didesnioji dalis visuomenės visas tas tris krikščioniškąsias
„partijas“ ir toliau vertino kaip vieną politinę organizaciją. žr. pvz. v. vijoklis [k. grinius] Mūsų
klerikalai faktų šviesoje, kaunas, 1925, p. 7.
166
j. švoba, Seiminė ir prezidentinė Lietuva, p. 103–104.
167
s. jegelevičius, ernestas galvanauskas – lietuvos ūkio kūrėjas, Lietuvos Respublikos ministrai
primininkai, p. 190.
168
1922 m. gruodį vykusiame valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų kuopų atstovų suvažiavime
buvo priimtas oficialus nutarimas suvienyti šias politines sroves į lietuvos valstiečių liaudininkų
sąjungą (toliau – lvls). plačiau apie tai žr. v. pavilonis, antiliaudinė valdančiųjų partijų politinio viešpatavimo
ideologija ir jos pasireiškimas Buržuazinės lietuvos valstybės mechanizmo veikloje (buržuaziniu
demokratiniu laikotarpiu), Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, p. 34.
169
Seimo.stenogramos..Pirmasis.seimas, 1923 03 13, 34 pos., p. 27.
170
r. lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija, Vilnius,
1998, p. 74.
171
s. jegelevičius, ernestas galvanauskas – lietuvos ūkio kūrėjas // Lietuvos Respublikos ministrai
primininkai, p. 193–194.
172
a. merkelis, Antanas Smetona, p. 303.
25