Ivan Dobnik - Vilenica

manęs nedomina
einam, sako vienądien, į barą,
ten šokama, supranti, ir alus,
suprantu, aišku, sakau, ne vakar
gimęs,
tiek to, šikart be manęs,
merginos manęs nedomina
kitądien jau šnibžasi, girdžiu:
jo nedomina, tu matai?
man kur tik įėjus,
visi pabrėžtinai
mandagūs, geranoriški:
ką paduot? kaip sveikata?
tik ir laukia, rupūžės,
kol ranka perbrauksiu
sau per plaukus
ar mažąjį pirštelį atkišiu,
kavą begerdamas
ypač tempė ausis,
apie meną kalbai užėjus –
ką gi pasakysiu, kas
man patinka, kas ne,
ieškojo menkiausių ženklų,
ak, koks jautrus, jausmingas,
nesveikai kultūringas,
ir panašiai
pirmąkart pamačiau, koks svarus
mano žodis ar gestas,
kas čia iš mūsų dėmesio centras,
kas kad vietinės reikšmės,
kas dabar galėtų paneigti?
Artūras Valionis · 293
taip ir klausiausi, kaip už nugaros,
man beveik negirdint, kalbėjo, kalbėjo,
už nugaros, man beveik negirdint,
kalbėjo, kalbėjo,
kokią savaitę, gal pusantros,
kol atsibodo
spindėti taip ryškiai
tai ką galvojat, sakykit tiesiai,
snūduriuojantį priešą
puoliau, su tankais ir kavalerija
į patį voratinklio centrą,
tik nuoširdžiai ir atvirai, vis tiek
viską žinau
nebuvo vargšams kur dėtis,
atrodė kaip tas svetimų dalinys,
kurį kadaise vienais apatiniais
susėmė po pjankės, be šūvio,
skaičiau kažkada literatūroj,
na ką mes, čia juk tavo reikalas,
tavo apsisprendimas, kuo
domėtis,
laisva valia ir panašiai
aišku, laisva, atsakiau,
jūs debilai teoretikai
turiu moterį,
merginos manęs nedomina,
pletkų išperos jūs,
žiurkės kūneliai
sudžiovinti
aukos jūs mano
eksperimentinės
kursinių darbų
mėsa, laikraštininkai,
žmonės