Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

- Ne!
- Ar norėjai berniuko, ar mergaitės?
- Mergaitės! Vaikų nemyliu.
- Nebijai dėl ateities?
- Ot, šito ir bijau... Sakys: „Buvo kokia..."
- Pasakysi, kas jos tėvas?
- Nesakysiu...
Rodos, paminėjo: „Kad tik jai būčiau toliau pavyzdžiu"...
Ir vėl pasakojo:
- Mama nieko nežinojo.
- Kaip tai?
- Niekur neidavau. Pareinu ir skaitau. Išvažiavau pas
draugę į Alytų. Norėjau negrįžti, bet negavau kambario. Išėjau
iš ligoninės ir nežinau kur eiti...
- Turbūt apsiverkei išėjusi?
Ji linktelėjo galvą. Nusišluosčiusi ašaras, tęsė:
- Parvažiavusi nėjau iš karto namo. Apsistojau pas draugę.
Paskui parašiau laiškiuką mamai. Dvi dienas nešiojau:
paduot ar ne? Dabar jau gerai. Ir išprausia...
- Kiek ji laiko?
- Mėnesio... Maniau, kad nė draugės neaplankys, ir fabrike...
Bet nieko.
- Ar jaučiasi skirtumas ligoninėje?
- Labai. Kitas ir pašnekina. O čia - tik ateina, pažiūri...
Kitas ir aplanko kas nors...
- Tu tiki? - dar paklausiau.
- Dabar tikiu, o pirma - nelabai.
- Ir meldiesi?
- Šiaip nesimeldžiu, bet pagalvoju.
- Ar taip tikėjaisi mudviejų susitikimą?
- O ne! Aš maniau, kad mane pasmerksit, nė neateisit..."
(1960 07 25).
„Nuo Dievo atsitolinama dviem būdais: mirtina nuodėme
ir išsiblaškymu.
121