Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

ėti - kad Tu veiktum many, per mane Jo garbei, jų laimei,
jų išgelbėjimui, kad dėl manęs nebūtų kliūties įvykdyti Jo
planus, Jo Valią.
Skaitau Lauros dienoraštį. Koks noras aukotis! Mano meilė
turbūt tik nykštukas, palyginti su jos... Motina Brangioji,
jei parodei tokias didžias širdis, neleisk nuo jų atsilikti! O
juk jų yra daugiau. Kaip puiku! Tokia meilė išgelbės tautą.
Šv. Mergele, kai atimi kančią, ką kita tada galėčiau Tau
aukoti, jei ne stropų darbą, iki minutės naudingai panaudoti
laiką?! Ir pradedant nuo to, kas ne taip malonu. Kodėl negaliu
visad rinktis brangesnės dalies, naudingesnės broliams -
kuo daugiau aukos?! Taip pat ir pasirenkant ką matyti, ką
žinoti. Turbūt mano akys dar ne visai priklauso Jėzui, kartu
ir Tau... /.../ Juk turbūt ne visada labai tyru žvilgsniu pajėgdavau
būti su Sese ir su kitomis. Jei Viešpats taip išpuošė jas
nuostabiu sielos grožiu, ir aš privalau jose jausti pagarbą Dievui
taip pat ir jų kūno atžvilgiu. Kokia gėda, Šv. Mergele! -
Bijau, kad negrėstų joms pavojus, nebūtų žeminamos mergaitės,
o pats... Tegu ir smulkmenos tai būtų...
Mielos sesės... Kokios jos puikios! Kaip keista, aš vyrus
myliu turbūt dėl jų. - Duoti joms vyrų! Kad būtų verti jų
tyrumo.
„Ką tau Kristus siunčia, pripažink broliu, seserimi'' (A. Hoppe
„Kristus - mano gyvenimas").
Kokiomis dėkingomis akimis turėjo Jėzų lydėti buvę aklieji,
Jėzaus pagydyti einant iš Jericho Jeruzalės link! Kad
regiu tikėjimo akimis - juk tai Tavo, Mokytojau, dovana!..
Kad regėtų! Kad regėtume - jie ir jos, ir mes - tą didelę
šviesą, kaip aklieji prie Jericho vartų. Tada jie mokėtų tyrai
mylėti. Kad regėtų - visi visi, iki paskutinio vargingiausio!
Va, čia tikroji vertybė. Kas iš aistros, be amžinųjų vertybių
regėjimo!
Taip, mano gyvenime turi būti kančios. Nes argi pamatysim
kada visus „reginčius"?.. Ir tebūna... Juk taip galima
jiems padėti.
126