Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

KANČIOS IR AUKOS
MOKYKLA
Antroji kun. Juozo Zdebskio gyvenimo ir dvasinio
brendimo pusė prasidėjo pirmuoju įkalinimu. Geriau apmąsčius
ir teisingiau įvertinus savo nepatirties ir nežinojimo
klaidas, buvo lengviau pasirengti rinktis kančią ir auką
kaip priemonę dalyvauti Išganytojo sielų gelbėjime.
Jausdamas iš Dievo gautą specialų pašaukimą - savo Globėjo
šv. Juozapo pavyzdžiu būti mergelių Sargų ir Tėvu,
jis ir pats turėjo pereiti skaudžią sielos taurinimo ir skaistinimo
iki kankinystės mokyklą.
Kun. Juozui nuo pirmųjų kunigystės metų širdį gėlė
rūpestis (o kartais net sielvartas) dėl kiekvienos į nelaimę
patekusios ar klystančios mergaitės. Ilgus metus slapčia
nešiojo riterišką jausmą tai Sesei, kurios vaizdas padėjo
jam geriau įsivaizduoti tyrąsias Dangaus dvasias. Tačiau...
grįžęs iš kalėjimo atsitiktinai sužinojo, kad ir jo Sesė nuklajojo
žaltvykslių suviliota...
Žvelgdami į gyvenimą Mirties ir Amžinybės akivaizdoje,
su nuostaba atrandame nepakartojamą Kūrėjo įvairovę
ne tik regimame pasaulyje, bet ir žmogaus sielos slapčiausiose
gelmėse. Meilė vienam žmogui tampa etalonu,
kaip reikia mylėti visus Dievuje. Ir kun. Juozui užuojauta
ir gailestingoji meilė Sesės nelaimėje padėjo ir į visus žmones
žiūrėti be šešėlio smerkimo, piktinimosi ar paniekos.
Žinojo: Dievas gali sielos tyrumą ne tik išlaikyti, bet ir prarastąjį
sugrąžinti.
Atsiteisimui už šią malonę ir atgailai už kitų nuodėmes,
sužinojęs skaudžią tiesą, pavedė Dievui savo gyvybę
kaip auką. Tuo metu toji auka nebuvo priimta... Tačiau
vietoj gyvybės Viešpats priėmė viso gyvenimo auką, pakreipdamas
atgailos linkme.
Išėjęs į laisvę, kun. Juozas apsistoja Alytuje. Čia atlieka
kelių dienų rekolekcijas, kurių įrašas yra jo dienoraštyje.
251