Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

griežtas, įsakmus tonas. Jei jie kur varomi, rankas turi laikyti
už nugaros - jei pabandytų nuleisti, tuojau be įspėjimo karceris...
Šitaip į darbą, iš darbo ir visur kitur. Prižiūrėtojai patys
siaubingai jų bijo: kiekviena klaida gali kainuoti gyvybę.
Buvo įdomu išbandyti, ar jie iš tikrųjų pavojingi. Kartais
budi žmoniškesnis kareivis - gali vieną kitą žodį su kaliniais
persimesti. Pavyzdžiui, rytą atidarius langelį: „Labas
rytas, vyrai! Na, kaip miegojot?" Jie žiūri į akis nustebę: jų
šitaip niekas neprakalbina. Ir, žinot, labai greitai jie pasidaro
nebepavojingi...
Vienoje kameroje buvo toks Vladas. Tikrai baisus žmogus.
Jis pats turbūt nežinojo, kiek kartų teistas ir ką gyvenime
padaręs...
Kartą rytą, kai atidarė langelį, žiūriu, sėdi Vladas kameroje
ant grindų susimąstęs. Pakėlė akis į langelį ir jo pirmas
žodis:
- Kažin, ar mane sušaudys?..
Ką jam atsakyti? Sakau:
- Vladai, tu melskis...
Sužiuro...
- Cha cha cha! - laukiniu juoku nusikvatojo. - Melstis?! -
Paskui, lyg ką prisiminęs, lyg susitramdęs, tyliai sako: - Aš
nemoku...
Sakau:
- Vladai, aš už tave melsiuos...
Kokiomis geromis akimis jis pažiūrėjo! - tasai baisus žmogus,
kurio nesutvarko speciali brigada...
Sykį rytą - nėra kameroje Vlado. Kareivis nuveda į kitą
kamerą paduoti jam maisto. Atidaro duris. Toje kameroje
dar kita kamera iš geležinių grotų: vadinasi, įėjus į tą kamerą
jis tavęs negali pasiekti. Tenai nieko nėra, tik cementinės
grindys. Žiūriu - sėdi mano Vladas ant cemento visai nuogas.
Kampe skudurų krūvutė. Pasirodo, jam užėjo kažkoks
siautulys (ten kartais užeina: pradeda keiktis, draskytis, dau­
247