Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

padarytume blogą patarnavimą mieliems kunigėliams ir
mieloms jaunuolėms, taip pat amžiaus vidurdienio sulaukusiems
kunigams ir jų aplinkos moterims, jeigu imtume
drąsinti: kunigas Juozas nesuklupo, nesuklupsite ir jūs... Tai
galioja ne vien kunigams ir jų aplinkai. Galioja ir pasauliečiams,
šeimas sukūrusiesiems. Visiems tinka vidinės drausmės
ir išorinio santūrumo dėsniai, kad būtų išvengta nuodėmių
ir tragedijų.
Ar mes atpirkėjai?
Meilės kokybė geriausiai pasirodo tada, kai ji būna apvilta.
Egoistiška meilė - savimeilės sesuo - tokiu atveju dažnai
prasiveržia neapykanta ir kerštu. Savo švento vardo verta
meilė atvirkščiai: užuojauta, skausmu dėl draugo ar draugės
nupuolimo. Kunigas Juozas šį egzaminą puikiai išlaikė.
Jo dienoraštyje nerandame jokio apmaudo, kad brangus jam
žmogus palinko prie kito. Tik didžiulis skausmas, kad suklupo
rinktinė siela. Rodos, ir gyvybės būtų negaila atiduoti,
kad tik nebūtų įvykę, kas įvyko. Ir jokio vargo ir kančios
negaila, kad tik brangus žmogus vėl pakiltų. Kasdien mūsų
pasaulyje ištinka žmones panašūs nusivylimai, bet toli
gražu ne kasdien - tokia reakcija.
Religinės dvasios kupinas draugas prašo Dievą, kad siųstų
jam vargą, kančią, kuria jis galėtų išpirkti draugės nuodėmes.
Ir kilnu, ir... Viena, jis pats jaučia, kad aukotis reikia
už daugybę, ne tik už tą vieną. Antra, nelabai įsisąmonina,
kad šis savaip saldus kančios troškimas - tos pačios meilės
atmaina ir tęsinys. „Nėra didesnio skausmo už meilėj kilusį, nėra
didesnės meilės už skausmuose subrendusią".
Pasidalysiu, kaip truputį kitokiame kontekste prieš porą
metų mane gražiai „nusodino" šviesus nuodėmklausys. Kai
pareiškiau, jog ryžtuosi priimti kokį nors vargą kaip permaldavimą
už tuos per 50 kunigystės metų sutiktus žmones,
kurių nepakėliau, o gal pamurkdžiau, atšovė: „Neįsivaizduok
esąs sielų atpirkėjas. Jėzus yra visų Atpirkėjas, o ne tu!"
359