Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

.../ Koks vargingas žmogus, vien su savo pastangomis
paliktas! Nei tikėti, nei pasitikėti vien savo jėgomis nepajėgia.
Juo labiau - mylėti antgamtine meile" (1966 05 13).
„Kokia dovana, kad galiu dirbti! Ne taip, kaip tie seneliai
[kurie] prie durų sėdi ištisom dienom, arba ligoninėje...
/.../ Žiedai aplink, o kiek blogio pasauly! Kuo jį [tą blogį]
atsverti? - Turbūt didžiausia dovana - kankinystė: ten
viskas atiduodama, viskas atsvėrimui pridedama prie Jėzaus
kančios. Tiesa, kankinystė gali būti lėta, iš kasdieninių
smulkmenų sudėta. Kadangi tai tik smulkmenos, atrodo,
argi šitokia kankinystė gali turėti vertės?.. O tačiau šventųjų
gyvenimai tai mums liudija" (1966 05 16).
„Kaip nuostabiai dabar gražu! Sodai žydi. Kodėl man
kiekvienas šito meto grožio stebuklas užlieja širdį kažkokia
skausmo banga?..
Šiandien mąstomosios maldos mintys - kankinystė iš tikrųjų
yra begalinė malonė. Jei tiek nuodėmių... Taip, tik mirtis,
kaip aukščiausia auka, turi būti atiduodama. Bet dažniausiai
Viešpats leidžia mirti lėtai - po truputį, kasdien.
Tai kasdienės aukos, smulkmenos, nuobodulys dienų pilkumos..."
(1966 05 21).
„Paklausiau Laurą:
- Kaip atplėšti moterį nuo nelaimingos meilės, pavyzdžiui,
vedęs vyras arba ji pati ištekėjusi?
- Nei šaltumas, nei atstūmimas nesumažins meilės, tik
didins skausmą. Čia reikia taip paveikti, kad suvoktų kažką
aukštesnio už savo meilę, kad pamatytų gyvenimo prasmę
kitur, ne savo meilėje. Savaime suprantama, tai neįmanoma
be tikėjimo" (1966 06 28).
„Šv. Mergele, kaip visada, būk Vadovė mano šio didelio
reikalo - pažinti Jėzaus Valią ir ją vykdyti!
20* 307