Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Artėja metinės rekolekcijos. Nežinau dar tikrai, kada jos
bus, bet jaučiu būtinumą atsidėti darbui prie knygų. Juk visas
kitas laiko leidimas, rodos, daugiau ar mažiau būna ne
tam, kam mano laikas turi būti skirtas. Kaip tik dėl to ir
motociklas turi būti toks, kuris nereikalautų veltui laiko gaišti
įvairiems taisymams. Kokia gėda apėmė, kai Raseiniuose
pas Petrą perskaičiau Viktoro [Petkaus] laišką, kad jis ir kalėjime
būdamas išmoko anglų, vokiečių kalbas, kaip stengiasi
skaityti, pagausinti savo literatūros žinias!
Geroji Mergele, dėkoju už šią susikaupimo dieną! Niekas
netrukdė, kaip retai kada taip būna" (1963 10 02, mėn.
rekolekcijos).
„Šio ryto mąstymas buvo toks savotiškas. Rodos, labai
gyvai supratau (žinoma, nei dalelę tikrovės!), ką Jėzus išgyveno
Alyvų kalno kančioje, išvakarėse savo didžiojo darbo,
kada dvasios akimis kaip filme matė visus, kuriuos Jis
be galo myli: tas tyras kaip angelai nekaltųjų sielas, kurios
paskui su panieka spjaus Jam į veidą, savo vėlesniame gyvenime
nuo Jo nusigręždamos ir išskėstomis rankomis puldamos
į nuodėmės srovę... (Ką aš jausčiau, jei Sesė taip pasielgtų?..)
Kaip sunku turėjo būti Jėzui tą baisų vakarą, matant
daugybę Jo mylimųjų kūdikystės nekaltume, paskui
visų rūšių kaltės baisybėje..." (1963 10 15).
„Skaičiau Teresės Didžiosios mintis apie maldą. Ji kalba
apie ramybės maldą, apie tai, kaip Išganytojas leidžia save
pažinti. Kaip pavyzdys ten paminėtas Simeonas. Svarstau,
koks čia Simeonas? Pažymėta - Lk 2,25. Mintinai neprisiminiau,
kokia čia vieta. Ieškoti Evangelijoje ir susirasti, ar
palikti taip? Ir kaip gausiai atlygino Viešpats! Juk tai senelis
Simeonas, kuris specialiu malonės apšvietimu pažino Jėzų,
kai Jį buvo atnešę į šventyklą aukoti Dievui. Kaip jis galėjo
Jėzų pažinti? Juk matė tik mažą Kūdikį ir du neturtingai
atrodančius žmones, kurie Jį atnešė. Štai ką reiškia malonė!
197