Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

.../ Kokia dovana jausti atsakingumą kam nors! Merginos,
kurios pasitiki, kurios myli, kartu - reikalauja! Ir šitai
palaiko, kursto norą mokytis, neleidžia nuobodžiauti kaimo
tyloje. Ar padarysiu jų meilę vaisingą? Šv. Mergele, juk
ne veltui Tau jas pavedžiau. Ne aš, bet Tu! Turiu jaustis kaip
daržininkas (kaip rašė Rita): išauginti iš kiekvienos Dievui
gražiausias gėles. - Ne sau! Ir ne aš galiu duoti augimą.
Iš tikrųjų sudarome brolių vienybę - mes, kurie vieni apie
kitus galvojam. Tikrai teisingai kartą sakė Laura, kad pati
didžiausia meilė - tai toji, kuri priverčia ir kitus mylėti tą,
ką pats myli.
/.../ Šv. Motina, visi mes priklausome Tau, kaip mažieji
Jėzaus broliai, sesės, Dievo Tėvo įsūniai. Kaip tai nuostabu!
Bet... šitaip jaukiai išeina, rodos, kai mūsų, Tėvo įsūnių, Kristaus
brolių, yra ne du, o daugiau. Tada, suprantama, jei kas
myli vieną, tai ir tarpusavy turi mylėtis. Ir dar tada, kai nesiekiama
kūno!
Vakar vakare Ritos dienoraščio apžvalga mane taip gražiai
nuteikė - mes Dievo Tėvo vaikai, Kristaus broliai, Tavo,
Šv. Mergele, dvasios vaikai.
O šio vakaro mąstymas apie Tavo Nekaltąjį Prasidėjimą
taip labai derinasi su mano šios dienos viešnios - Sesės -
akimis, veido kilnumu... Kaip baisu būtų, jei aš tą puikų jos
veidą subjauročiau nuodėme, neskaistumo dėme! Kaip nyku
būtų paskui! Į ką būtų galima iškeisti tą šventą džiaugsmą
- matyti jos veide tyrumą!
Vėl norisi išlieti mintis, kurios užplūdo toje ramybės vietoje
- šventoriuje sutemus.
Dievo veikalai visada didūs, jei mes savo laisve jų nesugadinam.
Net tada Jis gali ir iš blogio, kurį žmogus padaro,
išauginti dar didesnį gėrį! - Šv. Mergele, kai man dėl ko
nors kils nerimas, padėk pasitikėti Tavimi. Juk visa - širdies
jausmai, gyvenimo veikla - visa juk Tavo. Tu negali
144