Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Gražina nenori to, kas daroma tik iš pareigos. - Natūralioj
plotmėj - taip. Bet yra dar kita - aukštesnė žmogiškų
santykių plotmė" (1965 10 03).
„Nuostabi toji turistinė (spalio 2-oji) diena prie Gausto ežero.
- Laura, kad tu žinotum, kaip aš tau dėkingas už mintis, tą
gražų vakarą pasakytas! Kaip gera, kad tu pagaliau tiek išaugai,
jog aukos gyvenimą keli aukščiau už meilės laimę. /.../
Kaip lengvai sekėsi giliausias temas gvildenti, kai žemę
gaubė prieblanda ir mes ėjome pėsti, atlikę mąstomąją maldą
prie to nuostabaus [Snaigyno] ežero, kurio kitoje pusėje
snaudė miškai, o ramiame ramiame vandens paviršiuje
maudės jau vakarė žara, vis labiau ryškėjantis mėnulis.
Žvelgti į visą šią pasaką pro auksinius lapus rodės kažkaip
nežemiška, mistiška.
Laura, dėkoju Dievui už tavo mintis! Už apsisprendimą
aukos gyvenimui. Po to pokalbio turbūt negalima nemylėti...
bet kažkokia kitokia, ne žemiškąja meile. Tebūna Jam garbė!
Kaip slaptingai siekia dieviškoji Išmintis savo tikslų! Juk
tas subrendimas tikriausiai įvyko tik dėl tos begalinės kančios,
kurią suteikė neatliepta meilė. Ir aš tą naują gyvenimo
formą - gyventi aukai - rodos, tik tą vakarą taip supratau.
Bet supratau kažkaip naujai, praktiškai, tikroviškai - iš paties
gyvenimo. Ir negalėčiau tikrai pasakyti, kada susiformavo
man tai, ką pratariau tada, vakarui vis labiau šešėlius tiesiant:
„Žinok, aš nenoriu, kad man būtų gera..." - ar klūpant prieš Švenčiausiąjį
liepos 29-ą, ar tą gražų vakarą?" (1965 10 17).
„Tvarkydamas savo archyvą, pasiėmiau Sesės dienoraštį,
- perskaičiau tik kelias eilutes ir vėl greit padėjau. Panašiai
stengiamasi nepaliesti to, kas labai skauda...
Šiame didžiame bandyme man liko tik grynas tikėjimas.
/.../ Dieve, ačiū Tau, kad šitame nežinojime, šitoje tamsoje,
kai nieko nesuprantu, norisi ne bėgti nuo Tavęs, ne
kelti maištą, bet dar labiau glaustis...
18*
275