Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

tutė, gal kun. Juozas, dėl jo sielvartavęs ir jam brangus likęs?
Tada, specialiai neatsiprašinėdamas, Algimantas padarė,
ką derėjo padaryti: literatūriškai aprašė tolesnį savo
kelią ir paprastai parodė, kad „ten gera, kur mūsų nėra" ir
kad kiekviename kelyje pakanka akmenų kojoms atsimušti.
Ir dar parodė, kad kunigystė nėra drabužis, kurį galėtum
nusivilkti, nusviesti ir užmiršti. Tikime juo, kai prasitaria,
jog jam likusi viena didžiausia svajonė - dar bent kartelį
atlaikyti šventas Mišias prieš iškeliaujant iš šio pasaulio...
Prieš beveik dešimt metų skaitydamas „Palydėsiu į Tėvo
namus" tikriausią rankraštį, net ne mašinėle rašytą, nemaniau,
kad gydytoja Birutė ryšis jį duoti spaudai. Pagal
daugeliui maldingųjų įprastą „puikybės baimę" galėjo rodytis
nekuklu plačiai atskleisti tokį šventą savo tarnavimą
sieloms. Gražu, kad Birutė pasielgė kaip laisvas žmogus.
Žinojo, kad daug kam labai padės savo pasakojimu, tai ir
paskelbė, nepaisydama, kaip pasirodys kam bailesniam. Laiminga
esi, Daktarėle, kaimynėle ir mano studentėle, kad nevengi
dalytis gaunamomis iš Viešpaties dovanomis su ligoniais,
daktarais, kaliniais, kunigais!
Taip susiklostė, kad su kunigu Juozu Zdebskiu bemaž
nebuvome pažįstami. Iš veido ir vardo - taip, porą kartų
pasisveikinę Marijampolėje per Dievo tarno Jurgio Matulaičio
minėjimus, ir tiek. Iš tolo gerbiau jo narsumą, tiesumą,
nepaprastą ištvermę. Buvau šį tą girdėjęs ir apie jo polinkį
tyrinėti moteriškojo pasaulio psichologiją (su rizika,
bet nieko nedailaus). O štai dabar prieš mane antrą kartą jo
dienoraščių puslapiai, ir man artimi knygos rengėjai prašo
baigiamojo žodžio, kaip, darbą pradėdami, buvo ieškoję padrąsinimo.
Šalia A. Žilinsko apžvalgos mėginsiu kalbėti teologiniu
bei asketiniu požiūriu. Broliškai ir kritiškai.
Tarp gėlių - tarp spyglių - tarp vagių
Išėjo nesusipratimas. Turėjo pirmiau pasirodyti „Kunigas
tarp gėlių", paskui „Kunigas tarp vagių". Būtų buvę
350