Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Kalbos tonas - tik barnis, veido išraiška - piktumas. Kalbos
tema - savo išminties, savo puikybės pabrėžimas, panieka,
svetimumas kitiems. Atrodo, lyg būtų nuolat supykę
ir net apie taikius dalykus nemoka kalbėti nepakeltu, neįsakmiu
tonu. /.../Jie niekada negalvoja, kad reikėtų būti
kitokiems (sąžinės sąskaita); jie neturi didelių tikslų, kurių
siektų. Atrodo, vienintelis jų siekimas - pranokti kitus berniškumu,
chuliganizmu (nepagarba viskam), fizine jėga, apskritai
- save pabrėžti.
Todėl jiems išgelbėti reikia ne grotų, bet suteikti dvasinį
pasaulį: sudominti dideliais tikslais, kad pamažu įprastų
savo juslinius malonumus palenkti aukštesniems tikslams.
Atrodo, didžiausia kliūtis - draugai, baimė, ką pasakys.
- Staseli, tu toks rimtas berniukas, - (dainų rinkėjas), -
kaip tu patekai į kalėjimą?
- Per draugus...
- Ir per butelį?
- Ir per butelį...
Tad yra žmonių, kurie nieko nesiekia, kurių kaprizai,
nuotaikos, aistros nenublanksta prieš didelius tikslus...
Jie turbūt nesijaučia esą nelaimingi... Gal jiems kalėjimas
nėra toks svetimas kaip man, nes jų dabartinė būklė yra panaši
į natūralų jų gyvenimą laisvėje?..
Šv. Mergele, jie visi Tavo vargingi vaikai... Jėzus ir dėl jų
ant kryžiaus mirė..." (1965 04 11).
„Kam priežodžio vietoj vartojamas keiksmažodis? - Ar
ne tam, kad tai savotiškas būdas parodyti pranašumą prieš
kitus? Juk chuliganizmas - tai savotiškai suprantamas vyriškumas:
„būti vyru" - tai pranokti kitus.
Šiandien mačiau, kaip visi piktdžiugiškai juokėsi iš vargšo
„Šliaukos". Kodėl jį užkabinėja? - Dėl to, kad jis pyksta. -
Džiaugsmas kankinti.
Šiandien eilėje laukiant grįžti namo ir mane bandė įpykinti
„ispūgais". Jie ir iš manęs lygiai juoktųsi, jei pavyktų
234