Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

mylėti labiau protu, meile (jei taip galima pavadinti), kuri
paremta ne malonumu, bet kuriančiu, duodančiu kūrybiniu
bendravimu.
Jau vakaras. Baigiasi antroji [rekolekcijų] diena. Mano
viltys, mano padėka - Tavyje, Brangioji mano...
Aš eisiu... Koks paslaptingas takas per šilą! Kokia graži
žemė! Juk tai Tavo, o Dieve, meilė man, mums.
Meilė taip užverčia mintimis apie jį (ją), kad nebelieka
vietos jokiam objektyvumui. Tai tarsi žiūrėjimas iš arti, negalint
pažvelgti iš visumos, iš tolo. Matoma tik čia pat. Kai
tai praeina, gali užsidegti net neapykanta.
Ir motinos meilė vaikui ne kartą būna savęs ieškojimas.
Juk ne kartą motinos pajėgia nužudyti savo negimusį kūdikį,
kol dar jausmais nejaučia jo - nemato.
Koks gražus bendravimas ir ne jausmo įspūdžiais paremtas:
žaviuosi Ritos mintimis jos net nematęs!
Turbūt jausmas, kad myli, ypač kad myli, duoda psichinei
struktūrai kažką panašaus, kaip turėjimas gyvenime
didžių tikslų, siekimų. Tada niekada nebūna nuobodu - nebūna
taip, kad nebūtų kas veikti.
Pralaimima visada netiesiogiais motyvais. Demonas sugauna
žmogų polinkiais: švelniai juos pažadina ir pavergia.
Taip kaip Ievos tragedijoj. - Užkalbina draugiškai, dedasi
palankus, norintis gero. Laimi Ievos pasitikėjimą, padaro
ją neapdairią, neatsargią. Užkalbina iš nuodėmės medžio
- sužadina smalsumą, atkreipia dėmesį: kodėl nepasižiūrėjus?
Kad būtų ji tada pabėgusi! - Kodėl nepažiūrėjus? Negalima
tik valgyti!..
- Kokie gražūs vaisiai! Kaip jie gali būti nuod(ėm)ingi?!
Joje gimsta estetinis pasigėrėjimas. Toks nekaltas! -
Kaipgi galėtų būti toks gražus vaisius nuod(ėm)ingas?! -
Mažutė abejonė joje.
140