Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

jų laimę. - Būnant kartu nepaliesti, esant progai ne viską
matyti - tai juk ir bus toji kova, dėl kurios savo dvasios vadovą
klausiau: meilė atima kančią, o juk kunigų gyvenime
turi būti kančios?.. Jis atsakė, kad ne visų gyvenimui Dievas
kančią skiria. - Taip, bet šitoji kova savyje - argi tai nebus
toji kankinystė, kuri išaukština skaistų gyvenimą iki
kankinystės garbės? Savo dvasios vadovą klausiau, ar mano
meilė nebus vagystė iš celibato. Atsakė - ne. Bet tai tik
tuomet bus visiškai teisinga, kai išeinąs iš ribų noras žinoti
ir aistra bus aukojama ant aukuro.
Kaip gera buvo išgirsti dvasios vadovo atsakymą į klausimą,
ar mano meilė yra Dievo Valia, ar Jis tik leidžia? Jis tai
laiko Dievo Valia. Liepė ne visur vadovautis širdies balsu:
turi prisijungti ir protas, kad neliktų vietos savo malonumo
tenkinimui. Taip pat liepė nepersūdyti nei į vieną, nei į kitą
pusę: nei per daug laisvai, nei per daug griežtai.
Taip. Čia turi dalyvauti ir protas. Prisimenu pavyzdį iš
knygos „Ragauskas ir jo tezės": ar protinga būtų, jei jauna
gimnazistukė, pamilusi vedusį ir turintį šeimą gimnazijos
direktorių, reikalautų savo teisių, kad jis atkreiptų dėmesį,
išardytų savo šeimą?!
Būti jų draugu... Juk tai antrinis pašaukimas. Šis noras
kyla susiduriant su jomis... Atrodo, tarsi jos kažko laukia iš
manęs - ištiesti ranką skausme, parodyti kelią... Tas mano
noras rašyti - prakalbėti beletristika - toks gyvas: kaip
paukščiukas iš kiaušinio kalasi ir vis dar nepasirodo dienos
šviesoje...
Kaip baisu būtų užuot padėjus - pastūmėti į nelaimių
pradžią, išmokyti, ko Viešpats pačia jų nuostabia prigimtimi
neišmokė... pažadinti gyvybę prieš Viešpaties Valią, nesiimant
jokio atsakingumo ir vargo naštos...
Šv. Mergele, visa ši didinga programa... - Aš galiu ją surašyti,
bet paskui su tuo raštu galiu tik į Tave atsigręžti su
laukiančiu žvilgsniu, su viltim nuolankia. Tu prisimeni, kaip
esu ne kartą nusigandęs dėl savo jėgų ribotumo kai kurio­
12. 1
177