Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

„... KANČIA-TAS BRANGUSIS TURTAS...″
Kalbėti apie didelės dvasios žmogaus dienoraščius, juos
analizuoti yra nelengva. Kuo didesnė žmogaus dvasia, tuo
ji spalvingesnė, todėl sunku aprėpti visas jos gamas ir niuansus
- juos reikia išvysti, išgirsti, pajusti... taigi - skaityti.
Prašomas šios užduoties imuosi drebančia širdimi ir maldaudamas:
„Atleisk, kunige Juozai, kad ši dalia krito ant mano pečių ir
kad bandysiu aprėpti Tavo krantus, nors jaučiuosi kaip upeliukas
prieš jūrų. Bet gal Apvaizda taip lėmė, kad teko perskaityti visus
Tavo dienoraščius (ne tik čia pateiktas jų ištraukas), pamatyti ir
pažinti Tavo kelių į savo ir kitų šventumą, iš naujo Tave pažinti
(nors pažinojau nuo seminarijos dienų), susižavėti Tavo dvasia ir
pajusti link Dievo vedančią Tavo ranką.
Tavo bičiulis ir pogrindžio religinės spaudos bendražygis Petras
Plumpa sakė, kad Tu buvai ne šios, o ateinančios epochos žmogus,
tad baugu apie Tave rašyti: gali būti nesuprastas nei Tu, nei
rašantysis... Prašau, kunige Juozai, užtarimo pas taip Tavo mylėtą
Švč. Mergelę Mariją, kad Ji padėtų Tavo dienoraščiuose -
ištisoje maldoje - atrinkti tas mintis, kurios buvo svarbiausios
Tavo kurto dvasinio gyvenimo sijos. Tai tepadeda ir visiems šventumo
siekiantiems žmonėms - ypač jauniesiems klierikams bei
kunigams-gerai įsisąmoninti, be ko negalima išsaugoti kunigystės
ir pasiekti šventumo".
(Atleiskite, Broliai, kad apie tai Jums kalbės tas, kuris kunigystės
neišsaugojo*. Gal tai irgi Dievo lemtis; juk dažnai
žmogus tik praradęs pamato, ko netekęs.)
* Autorius - ekskunigas, praradęs tikėjimą ir pamilęs mergaitę, 1962 m. paliko
kunigystę, o 1989 m. atgavo tikėjimo Dievu malonę ir svajoja dar bent vienerias
šv. Mišias gyvenime atlaikyti.
22.1 337