Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

„Mano Dieve, kodėl šiomis dienomis jaučiuosi panašiai
kaip po liepos 29-osios? Ar turi įvykti kas nepaprasta, ar
jau pribrendo reikalas kokiai didelei aukai? Ir šiandien mąstomosios
maldos metu prieš malonės ir žmogaus laisvos
valios santykį jaučiuosi kaip prieš neįžvelgiamą paslaptį ir
nieko daugiau nesugebu, kaip nusilenkti ligi žemės prieš
Tave, Galingasis, Išmintingasis, ir nieko nežinau, kaip tik
prašyti: pasigailėk mūsų, vargšų, klystančių, nežinančių...
Dieve, kad ir koks būtų priekaištas Tau mano nežinančioj
širdy, neatimk tikėjimo šviesos! Juk šitai žinau gerai, kad ir
jai, ir jam tik viena galybė - tikėjimo šviesa - gali parodyti
kelią per gyvenimą.
... Amžiais nėra girdėta, kad tas, kuris šaukės Tavęs, būtų buvęs
atstumtas..." (1966 02 14).
„Vasario 16-oji... Prisiminimo diena, kokie nuodėmių padariniai
tautai...
/.../ Pasirodo, meilės nuodėmės turi vieną labai pražūtingą
žymę. - Visa, kas šioje srityje pasiekiama - ar mažytis
žingsniukas, ar nueita ligi galo, - lyg ir įsiteisina: išnyksta
suvokimas, supratimas, kad tai negalima. „Pagaliau
nebesuprantu, kur nuodėmė, kur ne..." Ten, kur drovumo
užtvara peržengiama - ten jau kitą kartą eiti kliūties
nėra...
/.../ Kaip filosofijos kritikoje: jei kuri filosofija susikerta
su pagrindiniais protavimo dėsniais dėl savo tolimųjų išvadų,
tai aišku, kad ir išeities taške ji yra klaidinga. Panašiai ir
meilės „filosofijoje": jei tolimieji padariniai tokie baisūs, tai ir
pradinė padėtis buvo klaidinga. O kaip tai pastebėti, kol dar
baisiausi rezultatai nepasirodę visu siaubingumu, jei visa pradžioje
- tik šypsena, laimė, švelnumas? Tai turbūt vienintelė
nuodėmė, kuri įvykdoma su [laimės] šypsena..." (1966 0216).
„Ką galvojau tą gražų rytą, kai vaikščiojau keliu iš vieno
galo į kitą ir laukiau šviesos lange, bet jos vis nebuvo?..
300