Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Tai mūsų visų paguoda, mūsų visų viltis. Tik suteik, Viešpatie,
galią pasitikėti, suteik šviesą, kurioje pajėgtume matyti
tai, ką Tu pažinti leidi" (1965 12 15).
„Švietė nuostabiai graži saulė ir sniegas buvo tyras kaip
kūdikio akys. Prieš akis plati plati lyguma, kuri baigiasi aukštesnio
ir žemesnio miško juostom. Prie miško prisiglaudęs
kaimas, o jo vidury į dangų sminga du smailūs bokštai. Takas
suko į miško gilumą. Buvo šventa tyla, kuri ir nemirtingam
miško žalumui, ir sniego tyrumui teikė dar didesnį nuostabumą.
- Sakyk, Laura, kuo skiriasi tas gražus jausmas nuo ano...
ne tokio?
- Sąžinė pasako.
- Vadinasi, mergaitės, pačios nepažinusios ir neišgyvenusios
tų „realiųjų" jausmų, tiksliai žino, kas negalima?..
Bet argi jau taip galima tvirtinti, kad nepažįsta?..
- Mergaitėms tai reikia pažadinti. Tokiais pasakų pabučiavimais,
kaip miegančias karalaites princai pažadina...
- Bet ir tas „gražusis" jausmas - ar tai ne pradžia, įžanga
į aną?
- Taip, jei nebūtų proto ir valios. Lygiai kaip gyvenime
juk sutinkame daug kilnių ir meilės vertų žmonių. Tačiau,
pavyzdžiui, vestuvinis žiedas tikinčiai mergaitei yra tabu -
neperžengiama užtvara..." (1965 12 23).
„Kai būtina apsigalvoti vienaip ar kitaip reikėtų elgtis,
pasirodo, sunkiausia yra išeiti tartum iš tam tikro užburto
rato: turėdami galvoje mintį, poelgį, kurio labai norim, paprastai
nejučiomis ieškom jam pateisinimo motyvų - kaip
nors tą poelgį legalizuoti. O reikia ieškoti kito, dar didesnio
noro, kad galėtume įvertinti aną, kurio „labai norim".
Kas žymesnio? - Metinė mano išpažintis:
- Ar Dievas šitos aukos [atsižadėti susitikimų su Sese]
nori?
19*
291