Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

žyti sienas). Iškvietė specialią brigadą, jį sutramdė, įgrūdo į
tą kamerą - iš jo drabužių liko tik skudurai...
Kartą sužinau: jis po teismo vienoje kameroje - pasmerktas...
Kuo jam galima padėti? Suprantama: Dievui jo vardu
kalbėti, ką nors jo vardu už jo klaidas sunkaus pakelti. Taip
tai taip, bet vis dėlto: argi nieko negalima jam padėti? Galimybės
menkos. Kareivis atrakina langelį, paduodi jam maistą
ir vėl čia pat užrakina: nei tu jam ką pasakysi, nei ką paduosi...
Atėjo mintis ant popieriaus skiautelės parašyti gailesčio
mintį. (Žmogaus amžinybei - kad ir kokios būtų jo nuodėmės
- užtektų bent lašelio meilės, vieno supratimo: „Dieve,
Tu myli mane, todėl atleisk nuodėmes, kuriomis Tave paniekinau".
Jei nusikaltėliui šitą mintį primintum, jis nežūtų
amžinai. Tik turi būti šie trys elementai: Dievo meilės, savo
nedėkingumo supratimas ir iš to plaukianti išvada atsižadėti
nuodėmių.)
Paduodamas maistą, po bliūdeliu pirštu paspaudęs tą
popieriuką, įkišu pro langelį. Jis paėmė bliūdelį - popieriukas
nupuolė ant žemės. Kareivis nematė. Bet mano sąžinė
vis tiek kalba: ar viską padariau, ką padaryti galėjau?
(Šitas klausimas labai praktiškas: mes kiekvieną vakarą turėtume
atsiminti - ar šiandien viską padariau, ką gero visiems
padaryti galėjau? Pasirodo, kartais protinga išnaudoti visas
galimybes. Ne kartą gyvenime Dievas leidžia kaip tik vieną
laimėjimo išeitį rasti tuo atveju, kai, atrodo, jokios vilties nėra.
Tarkim, vėluoji į autobusą: jau kelios minutės kaip turėtų
būt išėjęs. Bet bandyk: patikrink, o gal ir autobusas vėluoja?
Žiūrėk, ne kartą iš tikrųjų pasirodo, kad dar neišėjęs.)
Vieną vakarą Apvaizda leido štai ką: paprastai du kareiviai
budi, o tada kažkodėl - tik vienas. Gal tai vienintelė
išeitis: panaudoti ir neįtikėtiniausią galimybę?
Prieinu prie to kareivio. Tiesiai be jokių įžangų sakau:
- Aš katalikų Bažnyčios kunigas: leiskite man tą žmogų
išklausyti išpažinties.
248