Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Kalėjime visų mintys apie lagerį: „Ten bus geriau". O čia
visų dėmesys į laisvę. Dėl to - begalinės pastangos įsiteikti
vadovybei.
Laiškas kalėjime kažkas panašaus kaip kino filme atsidūrus
- pajunti kito gyvenimo dvasią. Toji permaina jau yra
poilsis. Be to, laiškas yra meilės dvelktelėjimas. Tai leidžia
užmiršti slegiančią meilės nebuvimo atmosferą.
Laisvėje ne nuolat būni su tais, su kuriais yra meilės jaukumas.
Bet tas žinojimas, kad gali pagal savo valią, kad pats
tvarkai buvimą kartu, yra visai ne tas pats, kaip čia žinoti,
kad už sienų yra kas myli ir ką myli.
Sese, kaip gera, kad mes apdovanoti siela, ne vien kūnu,
ir toji siela neįspraudžiama į jokius rėmus! Kaip gera, kad
kovoje galim jausti šalia savęs, kartu, nors ir nepadavus vienas
kitam rankos fiziškai. Bet dvasinis [rankos] padavimas
yra daug tikresnis už fizinį. Tegu širdys plaka dėkingumu
Jam už visa tai. Kaip galima manyti, kad žmogus neturi dvasios,
jei jis bendrauja pirmiausia dvasia?!" (1965 02 18).
„Dieve, su kokiu entuziazmu maniau, kad svieste Sesės
laiškas... - Kokia neprotinga meilė! vertina pagal save, o ne
pagal tai, kas duodama...
Koks Valdovo planas, kad esu čia? - Pažinti naują, skirtingą
nuo Lukiškių psichologiją? Veni, Sancte Spiritus*... parodyk
visa, ką žinoti reikia!" (1965 02 24).
„Kažkoks smalsumas, viltis: ką man Dievas rengia? Ar
esu vertas Jo dovanų? Žvelgti į įvykius, į skausmą iš tolimo
taško, plačiai, o ne tik šią sunkią (ar džiaugsmingą) valandą.
Visame klausti: Valdove, ką nori man pasakyti?
Šv. Mišios už mane sekmadieniais. - Jos ko nors išmelš
mano gyvenimui. - įdomu, kas turės mano gyvenime dėl
jų maldų įvykti?.." (1965 02 25).
* Ateik, Šventoji Dvasia (lot.).
224