Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

80
Taip, kad ir kas būtų - nė vienos dienos be valandėlės
pokalbio su Tavimi - be mąstymo, kad matytų Jėzus mano
norą laimėti Jo gailestingumą, laimėti malonę.
Geroji mano Valdove, kaip Tu vertini mano mintis, kai
būnu su mergaitėmis? Ar užtenka man kilnių minčių jose
Tave matyti?
Mišias, savo pareigų veiksmus atlikti - taip, tarsi tai būtų
paskutinis kartas.
/.../ Kasdien išgyvenu tą valandą, minutę, kai mano gyvenime
įvyks mirtis. Kasmet išgyvenu tą dieną, kai baigsis
mano kelionė. Kaip baisu būtų, jei Teisme kas nors iš man
brangių kaltintų mane: neapsaugojai nuo nuodėmės, pastūmei
į blogį savo pavyzdžiu, papiktinimu, pareigų neatlikimu,
nepadarydamas to, ką galėjai, - kaltintų reikalaudami
pasmerkti!.. Kaip žuvis patenka ant meškerės, kaip žvėrelis
į pinkles, taip netikėtai ateis mirtis...
Susitikti su kitais reikia tiek, kiek to būtina perteikti Viešpaties
malonėms, juos pamokyti, suraminti, paguosti, pašventinti
ir, jei suklydę, grąžinti Kristui. Neieškoti žmonių
paguodos - patys privalome jiems ramybę nešti. Tik vienatvėje
Viešpats daug atviriau kalba su mumis.
Kai kalbu brevijorių, Dievo Tėvo akivaizdoje išreiškiu
garbę, dėkingumą, atsiprašymą, prašymą visų vardu. Jie dirba,
ilsisi, gal klysta... - aš jiems atstovauju Dievo Didybės
akivaizdoje. Tikintieji turi teisę į mano maldą. Jie - taip pat
visi mano artimieji ir mano širdžiai brangūs.
Kaip baisu, kai, pavyzdžiui, karo metu išprievartaujamos
mergaitės! Brutali jėga atsistoja virš dvasinės jėgos. Qualis
perversio!* - Kai mokausi, dirbu dėl jų, atsižadu savo malonumo
dėl jų - sielų, - tada aš tikriausiai kovoju už mergaičių
garbę, gal ne vienos, o daugelio tampu gynėju... /.../
Kai nepanaudoju laiko - paleidžiu frontą prieš demoną
sielų kovoje dėl jų laimės. Laikas - galimybė, tik vieną kartą
tesušvintanti. O, Šv. Mergele, ką darysiu, jei parodys man
* Koks iškrypimas! (lot.).