Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

pyragą. Kieno? - kam dar klausti!.. Štai čia mane nustebino
moters siela. Kai mes sėdėjom ir valgėm ant to gražaus
kranto, žavėdamiesi Menininku, sukūrusiu Gausto ežerą,
tikriausiai jai norėjosi ne dešros, bet to, ką parodyti drovėjosi...
Ir taip paliko neparodžiusi, su sunkia mintimi: ar
ras... O gal taip ir supelys nepastebėtas... Kokio subtilaus
pastabumo vyrams reikia, kad niekur neįskaudintų moters!
Ir tos pastebėtos smulkmenos joms pasako viską, kaip
iš tikrųjų yra...
Kaip keista! Ką pagaliau reiškia tas žinojimas, kad „mane
myli"? Eidami su Laura kalbėjom apie tai. - Juk iš esmės
tas žinojimas nieko nepakeičia. Viskas būtų lygiai taip ir
tada. Bet kaip skausmingai to žinojimo ilgimasi, kaip subtiliai
jo ieškoma, o neradus - jaučiamas lyg koks savęs pažeminimas,
tarsi savigarbos praradimas: aš duodu viską, o
tai yra tik nemalonus kabinimasis...
Ir kaip nuostabu buvo, kai abu priėjom išvadą, kad amžinųjų
gėrybių atžvilgiu geriau, kad taip būna. Juk tai kančia!
Tada turime ką Viešpačiui aukoti, tada gyvenimas būna
vaisingesnis tuo nematomuoju vaisingumu. Bet tai galima
suprasti tik mąstomosios maldos dėka, o ne natūralių
meilės jėgų veikimu. Tai įmanoma tik galingai ilgintis kažką
atpirkti, kažką atsverti, tik priėjus didžią išvadą: geriau,
kad man sunku! Taip, tai įmanoma tik tada, kai kančios ilgimasi,
kai šiame gyvenime nelieka kas galėtų vilioti natūralią
prigimtį.
/.../ Jei žmogus, kito mylimas, jaučiasi teisėtai galįs priimti
mylimo palankumą, pasiaukojimą, jei ir jis pats myli,
tai ir anoje didžiojoje Meilėje, kurią liepia Kristus, kai dėl Jo
Vardo gera daroma dėl to, kad Jis myli ir mane, ir jį, - ar
galima sakyti, kad geradarybė yra tik šalta pareiga, tik nemaloni
našta? Argi tik prigimtinė meilė duoda teisę gera
daryti ir gera priimti taip, kad nesijaustų, tarsi duodama ir
imama tik išmalda?
274