Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

kilnu ir didinga. Bet jos, vargšės, sumaišo, kada čia pradedama
eiti ne pagal Kūrėjo numatytą tvarką ir sujaukiamas
visas grožis. Jos savo jausmuose ir siekimuose visada lieka
kilnios. Atrodo, joms ir nuodėmė įvyksta tik iš pasiaukojimo,
kaip įrodymas atsidavimo jam, ir nusideda tik jeigu jam
to reikia... Jos niekaip nesuvokia, ką reiškia vyrui meilės materialioji
dalis: „Kodėl tada vyrai sako, kad myli, jei nė nemano
apie meilę?" - „Kada yra aistra ir kada meilė? Negi
šios sąvokos yra du atskiri ir visai priešingi dalykai?"
Kokią įdomią temą užvakar su Laura gvildenom Druskininkų
pušų poezijoj! Ji pripažino, kad tikrai šitą distinkciją
svarbu suprasti.
- Žiūrėk, - bandžiau įrodyti, - juk gyvenime taip būna,
kad žmogus, ką nors labai mylėjęs, paskui, susiklosčius palankioms
gyvenimo sąlygoms, pamilsta kitą ir pirmoji meilė
daugiau nebeturi jokios reikšmės: nei mintyse apie tai
galvojama, kas anksčiau buvo nešiojama kaip brangenybė,
nei elgesiui neturi įtakos - visai nebelieka to noro būti kartu,
matyti.
- Tikrai!
- Vadinasi, kaip žmogus turi dvasinę ir medžiaginę būtį,
taip ir meilė - viena dalis yra tokia pati, kaip gyvūnų pasauly.
Ir gyvūnijos pasauly esama net ištikimybės. Pamenu,
kaip kartą, dar vaikai būdami, norėjom pamatyti gulbes
iš arti. Tyliai apiplaukėm valtimi aplink nendrių salą,
už kurios buvo gulbė su jaunikliais. Gulbiukai tuoj nėrė į
nendryno gilumą, o gulbė - į „atvirą jūrą" mūsų vilioti toliau
nuo pavojaus vaikams. Gulbinas buvo už kokių poros
kilometrų, kitame ežero krašte. Pamatėm jį akies tiesumu
skubant į pagalbą... Taigi ir meilėje esama dalies, kuri tiek
pat verta, kaip ir visa kita medžiaginė Dievo kūryba - kaip
šitos pušys ir visa kita: tai kilnu, bet tai laikina, tai nykstama,
kaip ir viskas materialiajame pasauly. Tai prasmę turi
tik tada, kai atitinkamas vieno ar kito dalyko turėtas Kūrėjo
planas.
293