Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Norint, kad meilė būtų tyros sąžinės saugotoja, kad žadintų
riteriškumą, nereikia dažnai būti kartu... O taip mylėti
- mylėti nematydamos - pajėgia tik stipraus charakterio,
gilaus tikėjimo moterys - kitos puola į iškrypimus. Ir
nežinau galutinai, ar tai joms neša naudą ir ar galima tos
meilės išvengti.
Šv. Mergele, padėk man šitoje vietoje suprasti „Organinės
askezės" ir J.E. Arkivyskupo Jurgio Matulaičio mintis. Ko nori
iš manęs šitoj srity Jėzus? Ar per mano kaltę gyvenimo objektyve
nuolat atsiduria moterys? Kodėl jos mane myli?
Vis dėlto meilė išauga kaip galinga upė iš mažos srovelės,
įsiliejant į ją vis naujiems susižavėjimo momentams. Atrodo,
tai gali išaugti kiekvieno (kiekvienos) atžvilgiu, kuris
(kuri) „patinka". Iš daugelio tų, kurie „patinka", gali vienas
nustelbti kitus pagal bendravimo dažnumą ir patinkamų
savybių efektyvumą.
/.../ Asmeninis idealas - Šv. Mergele, aš Tau pasakysiu
labai nedrąsiai vieną naivią hipotezę: ar negali būti meilė
kaip priemonė šventumui kurti ir padarius skaistumo įžadą
(kunigų, vienuolių)? Juk ši jėga yra savaiminė, nesunaikinama,
tad kur ją dėti, jei ne panaudoti kūrybai?! - Juk, be
abejo, visa, kas Kūrėjo pašaukta į buvimą, Jo plane turi tam
tikrą vaidmenį.
Bet čia visiems kelių ieškojimams turi būti iškelta viena
sąlyga - neliesti! (Kad nevirstų seksualizmu.) /.../ Tegul
būna santykiai taip, tarsi meilės visai nebūtų. Vadinasi, nieko,
kas būtų daroma vien iš meilės, pavyzdžiui, važiuoti
tik pamatyti ir pan.
Klausti savęs:
- Ar daryčiau viena ar kita, jeigu nemylėčiau?
- Kaip apie tą veiksmą spręstų žmogus iš šalies matydamas?
Neliesti! Be meilikavimų, sentimentų - ypač veiksmų!
Jos turi many rasti kunigą, o ne vyrą - kavalierių (o gal net
berną!).
101