Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Dievas išlygina nuostolį, blogį ištaiso dar didesnėmis dovanomis.
- Magdalenos ašaros ir tyras Jo kojų pabučiavimas..."
(1961 06 08).
„Sielas, kurių laimės ir tyrumo ilgiuosi, turiu „išsipirkti"
savo auka, kad Jėzus jas padarytų laimingas. - Dalyvauti
su Jėzumi atpirkime" (1961 06 30).
„Šv. Mergele, kokia nuostabi Tavo globa! Kas galėjo tikėtis
gauti, kas mane pakeistų ir išleistų atostogų?.. Sakytų,
nesąmonė - kiek parapijų be kunigų!
Šią vasarą į Leningradą - net nepagalvojau!
Rašomąją mašinėlę naudoju dykai.
Reikėjo sutaisyti kelnes - pati siuvėja ėjo pro šalį.
Dieną mėnesinėms rekolekcijoms - kas surado man?! -
Kaip gera gyventi, kai lydi motiniška globa, švelni meilė!
O, Šv. Mergele!" (1961 07 06, mėn. rekolekcijos).
„Šv. Mergele, Tu man davei visa, kas reikalinga rekolekcijoms.
- Čia [Šlavantuose] taip ramu. Visame namely tik aš
ir senutė šeimininkė. Čia pat kukli šventovė. Čia per dieną
turbūt niekas neužeina. Liekam aš ir Tu, Mokytojau... Ošia
šventoriaus medžiai.
Šioje tyloje leisk išgirsti Tavo Valią!
Kūriniai. - Visa yra gera, visa mums duota. Jais naudotis
su padėka ir meile, su šventa laisve: tada ir tiek, kad būtų
įvykdyta Jo Valia. Visi žmonės ir visi daiktai mums šis ar
tas yra tik per Jį ir Jame.
Juo labiau nušvinta rytmečio saulė, juo mažiau traukia
dėmesį nakties žiburiai („Meilės Magnificat").
Žmogus būtinai siekia laimės. Kartu ir tų kūrinių, kurie,
jo įsitikinimu, duos laimę. Reikia pažinti didesnes vertybes,
tuomet praras vertę pirma brangintos. Kitaip, atsižadant
ko nors, siela jomis paneigiama, apiplėšiama, nelaiminga.
Jos atsižadėjimas laikysis baime, prievarta. Pa­
138