Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

o pats liko liūdnu veidu ir tomis pilkomis drapanomis... Kai
nuėjęs į gimnaziją rašiau laišką, jis pirmas pranešė man Viešpaties
dovaną: „Tave paleidžia". Supratau iš karto tik tiek,
kad kažkas ieško. Ir nariadčikui* reikėjo nemaža įrodinėti,
kol pradėjau tikėti - vis maniau, kad gal čia kas ne taip...
Reikia eiti į pamaldas..." (1965 06 30, Alytus).
MIRTININKO IŠPAŽINTIS
(Iš kun. J. Zdebskio rekolekcijų fonogramos)
Teko būti liudytoju nuostabaus Dievo gailestingumo
žmogui, kuriam, atrodo, jau jokia žemės galybė negalėtų
padėti.
Lukiškių kalėjimo požemiuose yra specialios kameros,
kuriose būna ypatingi kaliniai. Kiti kaliniai, kurie dar šiek
tiek turi vidinės kultūros, panaudojami išnešioti maistui -
jie sudaro vadinamąją „balandiorų" brigadą. Vienu metu
[1964 m. pabaigoje] dirbau toje brigadoje. Apvaizda taip patvarkė,
kad man teko kaip tik tas požemis. Atidaro duryse
sprindžio didumo langelį, per tą langelį paduodi maistą,
vėl uždaro ir užrakina. Durys geležim kaustytos, didžiausi
užraktai. Tenai dirbant paprastai kareiviai įspėja: „Atsargiai
- pavojingi!"
Pavojingi - kokia prasme jie pavojingi? - Pavyzdžiui, neatsargiai
per arti prie to langelio prieisi - nutvers už plaukų
ir visa sauja liks jo rankoje... Kartą fotografas, vykdydamas
savo pareigą, atidarė kameros langelį ir vieną iš jų pavarde
pakvietė fotografuotis. Jo nelaimei arti stovėjo kitas kalinys
su grindų šepečiu rankoje ir šepečio kotu smeigė pro langelį
- žmogus liko be akies...
Ar iš tikrųjų jie tokie pavojingi? Pasirodo, jie iš tikrųjų tokie:
gyvenime niekur niekada nepatyrę meilės. Su jais visi
prižiūrėtojai kalba - jokio gailesčio, jokio gero žodžio, tik
246
* Kalėjimo darbų skirstytojas (rus.).