Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

sava, įsigyventa programa. Taip pat randu (1959 04 08) tiesiog
minint prieš pusę amžiaus daugelio pamėgtą ir lig šiol
kai kieno neužmirštą autorių Peterį Lippertą SJ. Iš jo „Susitikimų"
dienoraštyje išvadą: „Pasirodo, aš, kaip kunigas, turiu
teisę net ieškoti, kaip sielas rišti prie savęs, kad jos būtų man
pasidavę, kad galėčiau keisti jų gyvenimo kryptį, atiduoti jas Jėzui".
Manau, kiek per stipriai išverstas vokiškasis tekstas.
Greičiau ne „rišti" ar net „pririšti", o „traukti". Ir tas „pasidavę"
neturi reikšti dominavimo, nes kaip tada atiduosi Jėzui?
Tikriau kunigas turi patraukti, kad sielos panorėtų eiti
prie Jėzaus, palydėti, kiek reikia, o paskui, kai lieka joms
nebereikalingas, tyliai pasitraukti, kad pats Jėzus ar kitas Jo
tarnas tolesnį kelią palydėtų. Kunigas Juozas troško jam mieloms
būtybėms šventumo, bet, regis, nenorėdavo lengvai
paleisti iš savo orbitos, ypač tų, kurios savo polėkiais ir dvasią
turtinančiu bendravimu buvo tapusios jam brangesnės.
Apie patį tėvą Lippertą rašo, kad jis būdavo „itin švelnus"
(„ganz lind und zart") toms moterims, kurios jau niekuo
negalėjo žadinti jo juslingumo („Sinnlichkeit"). Atrodo,
Juozelis (visiškai geravališkai) rodė švelnumo ir toms kilnumo
siekiančioms būtybėms, kurios jam buvo natūraliai
simpatingos. Jis buvo tvirtai įsidėmėjęs išorinį atstumą (kelissyk
kartoja: „nepaliesti") ir jo laikėsi, o štai vidinės distancijos
ar neįsidėmėjo, ar pakankamai neįvertino; galbūt manė
tuo nuskurdinsiąs save ir tuos tyrai pasitikinčius žmones
ar jų pakankamai nepažinsiąs ir negalėsiąs teisingai
jiems vadovauti. Taigi vidinės distancijos nelabai laikėsi, todėl
nestigo dvasinių kančių ir jam pačiam, ir toms, kurioms
labai troško nekaltos laimės. Įsijautęs į dienoraščių atmosferą,
vienu dalyku esu visiškai tikras: nebuvo fizinių ryšių, ir
jų smalsaujantiems nėra ko po jo dienoraščius raustis.
Pirmiau už auklėtojus ir knygas mūsų emocijų krypti kuria
gimtosios šeimos aplinka. Kunigas Juozas ilgainiui įsitikino,
kad tėvų nameliai brangūs mažai jam davė šilumos,
kad patyrė tik tėvų rūpesčio, bet ne švelnumo. Giliai giliai
354