Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

.../ Viešpatie, iš savo gailestingumo padaryk, kiek mano
buvimas galėtų apsaugoti tyras širdis nuo tokių dalykų!
Paimk, Mokytojau, tai, kas tinkama iš mano gyvenimo šiam
reikalui. Tu ėmei kryžių. Jei šituo galima padėti, tebūna tai
ir mano dalis. Bet tik malone galiu pasitikėti...
/.../ Šv. Mergele, pameni, kaip buvo rytą? Šios brangios
dienos pirmoji dovana Tau kokia buvo?.. Vos nesusibariau...
Bet šis įvykis buvo man paguodos priežastis. Pajutau pats
ir norėjau pasakyti:
- Sese, nebijok atnaujinti savo atsidavimo Šv. Mergelės
globai. Gal tau ateina mintis: „Bet ką aš aukosiu?.." Kaip ir
aš šį rytą galvojau: „Štai, ką atnešu Tau šiandien... pirmoji
dovana - pirmoji šio ryto neištikimybė... Štai ką Tau aukoju..."
Sese, aukok ir tu save tokią, kokia esi. Kad mes tokie
vargani, tai garantuoja mums Šv. Mergelės palankumą. Juk
motina visuomet skiria didesnį dėmesį tam savo vaikeliui,
kuris varganesnis, kuris labiau pagalbos reikalingas...
Šv. Mergele, kuo skiriasi šių metų mano atsidavimas Tau?
- Man rodos, kad dabar aš jau nieko neturiu, ką dar derėčiausi
sau pasilikti... Priimk ir tokią kančią - tą nesupratimą,
tamsą, tą skaudų priekaištą Tau: „Kodėl taip įvyko, nepaisant,
kad ji buvo atsidavusi Tau?.." Ir visus vidinius neaiškumus,
ir skrupulų galimybę, ir tą naują nuotaiką -
džiaugsmo nebuvimą... Šv. Mergele, leisk mirti pirma, nekaip
įžeisiu Viešpatį laisva valia.
Šv. Mergele, Tavo visa, visi ir visos, kas turi ar turės kokia
nors prasme ryšį su mano gyvenimu, ypač kuriems Jėzus
nori, kad būčiau kaip [Jo] įrankis.
Šv. Mergele, noriu būti Tavo, kad ir nesuprantu slaptingo
Apvaizdos elgesio. Noriu būti Tavo, kad ir skaudžiai
priekaištaudamas Tau širdies gelmėje. Nežinau, kodėl, bet
žinau, kad kada nors stebėsiuosi Dievo Išminties ir Meilės
didumu dėl tų dalykų, kurių dabar nesuprantu..." (1965
12 08, Nekaltojo Prasidėjimo šventė).
287