Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Kunigas Zdebskis rašė literatūrinį asketinį dienoraštį. Tik
suskaičiuokime, kiek vietos jame užima maldos, sąžinės
apyskaitos, susikaupimo dienų pasiryžimai. Su pavydėtinu
nuoseklumu jis visą laiką ištikimas seminarijos įdiegtoms
maldingumo praktikoms, sakramentinei išpažinčiai,
dvasios vadovo kontrolei. Tik jo valingumu ir ištikimumu
maldai galima paaiškinti, kodėl jam užteko tik apsvilti žmogiškosios
meilės bei žmogiškųjų meilių žaizdre, bet ne supleškėti
su visais šventais pasiryžimais, kaip atsitinka ne
vienam ne tokiam valingam, ne tokiam besimeldžiančiam
ir ne taip save kontroliuojančiam.
Gėrimės, nebūtinai sekame
Yra lotyniška aksioma: „Sancti semper sunt admirandi, sed
non semper sequendi" - „Šventaisiais visada verta stebėtis (arba:
gėrėtis), bet ne visada reikia sekti". Ta taisyklė pirmiausia
taikoma kai kurių šventųjų gyvenime pasitaikančioms keistenybėms
arba nepaprastai griežtoms atgailoms. Ji taikytina
ir ten, kur šventas žmogus tik ypatingomis pastangomis
ir ypatinga malone sugebėjo „vaikščioti peilio ašmenimis".
Juo besižavinčių (ne be pagrindo) gerbėjų apsuptas, kunigas
Juozas nepametė galvos ir neapgaudinėjo savęs. Jis žino,
kad ir dvasingai užsimezgusi draugystė gali vesti į fizinį
artumą, nes žmogus gi viena būtybė. Žino, kad gali patirti
stiprių pagundų ir blaiviai atsimena, jog tai būtų skaudus
pralaimėjimas vienai ir kitai pusei. Todėl kartoja sau
geležinę taisyklę: nesiekti jausmų malonumo, nepaliesti! Vienos
iš artimiausiųjų bičiulių dienoraštyje randa: „Atrodo,
nors mirk, kad tik būtų galima prisiglausti". Kartu pati bičiulė
žino, jog nebus tai leista, ir todėl sąžinė jai leidžia toliau
lankytis. Paskui ji atsitoki, patyrusi, jog nėra artimiausioji
bičiulio širdžiai. Ir vėliau, ir daug metų prabėgus, jai
lieka šventa ir tyra pagarba šiam Dievo vyrui, kuris atskleidė
jai religinius dvasios akiračius, tvirtai laikėsi pasiryžimo
nepiktnaudžiauti jos prisirišimu bei pasitikėjimu. Vis dėlto
358