Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

KUNIGO MEILĖS EGZAMINAI
Trys atviraširdžiai dzūkai
Algimantas - Birutė - Juozas... Vardai rikiuojasi abėcėlės
eile: A. B. J., ir tokia eile, kaip pasirodė jų autobiografinės
knygos. Pavardės Ži(linskas), Že(maitytė), Zd(ebskis) - visos
trys iš abėcėlės pabaigos ir rikiuotinos atvirkščiai. O kas
juos sieja? Atvira ar net atlapa širdis. Gal mes, dzūkai, iš
tiesų esame atlapaširdžiai? Tada savęs nelabai galiu prie jų
skirti. Matyt, Marijampolėje mokslus ėjęs, būsiu „dzūkas,
pazulintas į suvalkietį". Kartais ir iš manęs galima kai ką
ištraukti, kartais pats „atsirišu", bet yra subtilių temų, kuriomis
niekada nesmalsaudavau, kaip tvarkosi mano draugai,
nei nesidalydavau su jais. Turi šis tas tamsaus ir šviesaus
likti tik tarp žmogaus ir Dievo, šis tas - tik sakramentinei
išpažinčiai.
Visi trys šie spalvingi dzūkai parašė apie savo gyvenimą,
visų jų išleistus ar rengiamus leisti raštus atidžiai skaičiau.
Pirmiausia Algimanto „Žemės šauksmą", jo nukunigėjimo
kelią. Pradžioj stebėjausi, kad materialistiškai dėstomi
mokslai galėjo tiek supurtyti teologinį išsilavinimą turinčio
žmogaus tikėjimą, o paskui tariau: kodėl gi ne? Visi
esame savo kartos vaikai ir galime susirgti jos ligomis. Algimanto
garbei reikia pasakyti, kad iš kelių mūsų pašaukimo
brolių, sovietmečiu apie pasitraukimą iš Bažnyčios tarnybos
ar tikėjimo praradimą rašiusių, jis išlaikė daugiausia
pagarbos savo tauriesiems auklėtojams Vincentui Sladkevičiui,
Pranui Kuraičiui ir kitiems. Savo nutolimo priežasčių
ieškojo ne Bažnyčioje, o ideologijose ir savyje. Matyt,
šitaip jis buvo pasirengęs po širdies operacijos 1989 m. Didįjį
penktadienį vėl gauti tikėjimo malonę. Gal išmeldė mo­
349