Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

„Šiandien turėjau progos išgyventi taip daug kartų girdėtą
iš moterų, bet paties nepatirtą jausmą „norisi verkti"...
Grįžus po pietų - jie visi tarp savęs šiurkštūs, dažnai barasi,
keikiasi... Visa taip svetima - jų veidai šalti, jokio jautrumo
vienas kitam. O dar visur pilna, nėra kur atsisėsti... Lukiškėse
buvo gera, kad ant savo lovos jauteisi „namie"... Taip tarp
jų besimaišant širdy susikaupė kančios jausmas. Akys pritvino
ašarų... Bet jas galima valdyti, gal net juoktis. Tai turbūt
ir yra moterų pasaulio ypatybė, kai „norisi verkti"...
Ačiū, Viešpatie, kad gimnazijoje galima rasti tuščią klasę.
Čia, tuščioje klasėje, mąstomoji malda visa nuramino.
Kai sunku - tai juk Viešpaties leidimas kažkokį blogį atsverti,
gal ką nors apsaugoti - Tu žinai ir tvarkai šituos reikalus.
Aišku, kančios būsena - tai kūrybingas, vaisingas laikas.
Ir tikrai: norint jų laimės, aukojant savo skausmą už
juos - kuriuos žino Šventoji mano Valdovė, - kažkur dingsta
pati skausmo kartybė.
Tarp šių minčių, kalbėdamas „Viešpaties Angelą", „Amžinąjį
atilsį", prisiminiau a.a. tėtį. Prisiminiau tuos vakarus,
kai grįždavau iš mokslo. Jis labai norėdavo nusivesti į sodą,
ilgai rodydavo visus medžius. Skaudu prisiminti - man
nebuvo tai labai įdomu... Toks jausmas - lyg būčiau skolingas
tėveliui meilės. Dabar, rodos, mokėčiau... Jo gyvenimas
ir liko man paslaptis. Mes niekada nebuvom atviri... Kodėl?
Kodėl taip norėtųsi - ir taip sunku rasti... - švelnių žodžių,
jaukumo mamai? Kuo ji kalta? Kad, kaip rašė Laura,
taip maža gyvenime patyrė meilės?.. Šv. Mergele, Tu meilės
Mokytoja. Ji maža patyrė meilės - užtat dvigubai privalau
tai parodyti jai, - ji nekalta, kad išaugo toks būdas.
Su kokiu entuziazmu čia įsikimbama į kiekvieną pasikeitimo
gandą apie brigadų performavimą, išvežimą į statybas
ir t.t.! Ir mintys sau išsirenka vis geriausią dalį... - Ne!
Tu išrink, Geroji mano Valdove, o jei bus sunku, meldžiu
malonės... Jei nori Viešpats iš manęs atsiteisimo kainos už
visas klaidas...
223