Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Kiekvienas kunigas (ir vienuolis ar vienuolė) šią problemą,
be abejo, sprendžia individualiai, atsižvelgdamas į savo
prigimtį ir vadovaudamasis tikėjimo dvasia. Tačiau nėra
kito, kaip tik kovos ir kančios kelias. Kun. Juozas Zdebskis
sako: „Tai tik tuomet bus visiškai teisinga, kai /.../ aistra bus aukojama
ant aukuro". Ne aistroje sudegti, o ją kančioje sudeginti!
Tai nelengva...
Taip kunigas Juozas Zdebskis suvokė meilę ir savo kunigiškąjį
pašaukimą. Taip jis ir gyveno.
* * * * * *
Tikras kunigystės pašaukimo suvokimas: pačiam kopti
ir visus sutiktuosius vesti į tobulumo viršūnes. „Gyventi,
kad pas juos ateitų Kristus", - tai jo gyvenimo moto.
Kalėjime skaitydamas Jono Ragausko knygas „Ite, Missa
est" ir „Nenoriu dangaus", kun. Juozas sprendžia nukunigėjimo
problemą: kur yra šio kelio pagrindinė priežastis? Jis
stebisi, kad tie patys motyvai, kurie vertė kun. Ragauską tolti
nuo kunigystės, jam daro priešingą įspūdį. „Be abejo, tai
kažkokia ypatinga dovana", - prisipažįsta jis. Toliau rašo: „Pagrindinė
klaida, kurią randu jo [Ragausko] gyvenime ir jo problemų
sprendime bei knygos veikėjų gyvenime - nėra atgailos dvasios.
/.../ Tie visi piktinantys faktai jo neskatino atgailai, o tolino nuo
Dievo". Kodėl? - klausia jis. Ir atsako: - „Meilės stoka".
Šie jo svarstymai apima platesnę negu nukunigėjimo problemą
- jie siekia tikėjimo praradimo klausimą: kodėl dogmos
ir tikėjimo paslaptys, anksčiau buvusios priimtinos,
tampa žmogui nepriimtinos; kodėl tai, ką buvo galima priimti
be proto skriaudos ir maišto, tampa protui prieštaraujančiu
dalyku? Jis mano, kad tai įvyksta dėl to, jog „Apvaizdos
įvykiai sprendžiami natūraliu protu, pagal žmogaus norų atitikimą
ar neatitikimą... Niekur nėra nusižeminimo".
Gal tiksliau būtų pasakius: ne vien „norų", bet ir „žmogiškos
logikos" atitikimą ar neatitikimą. Noras paaiškinti
žmogaus protu yra natūralus ir nesmerktinas siekis: jis ska­