Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

tina mokslo pažangą, leidžia geriau pažinti Visatą. Tačiau
šis siekis suponuoja ir nuopuolio pavojų: suabsoliutinti savo
protą, išpuikti, atmesti Dievą. Noras žmogaus protu paaiškinti
ir dieviškus dalykus jau yra klaida. Kategoriškas
reikalavimas ir jų atmetimas dėl to, kad žmogiška logika jų
nepaaiškina, yra proto išpuikimas ir turbūt tolygus Biblijoje
aprašytam pirmųjų angelų nuopuoliui.
Štai iš kur tas kun. Juozo Zdebskio kaltinimas J. Ragauskui
ir visiems gnostiniams ateistams (tarp jų buvo ir šių eilučių
autorius...): „Niekur nėra nusižeminimo″. Ne, ne to gunktelėjusio
vaikščiojimo nuleista galva, o savo proto ribotumo
pripažinimo dieviškų dalykų pažinime. Šis nusižeminimas
- tai ne žvilgsnio nudelbimas, o jo pakėlimas nuo
žemės ir žiūrėjimas aukščiau, toliau... Žmogaus proto suabsoliutinimo
nuostata yra ta dirva, kurioje ima vešėti psichologinės
ateizmo šaknys. Deja... tai suvokti ne visiems ir
ne iš karto Dievo duota: kai kam prireikia dešimčių metų, o
kai kas gal ir niekada nesuvoks...
Mąstydamas apie tai, kun. Juozas skaudžiai atsidūsėja:
„Viešpatie, kas yra puikybė, jei tik ji kalta, kad sielose neveikia
malonės paslaptis - neuždega valios meile ir neapšviečia proto
Dievo šviesa?!"
Bet šis klausimas-atsidūsėjimas vėlgi suponuoja kitą tikėjimo
paslaptį... O kur žmogaus protui lieka irracionali sfera,
ten vertybių ir tiesų pasirinkimo kelyje visuomet atsiranda
niša tam, ką kun. J. Zdebskis vadina „žmogaus norais".
Ir čia jis buvo teisus.
O sau maldavo tik vieno: „Dieve, kad ir koks būtų priekaištas
Tau mano nežinančioj širdy, neatimk tikėjimo šviesos!"
(1966 02 14). Ir nuolankumo: „jei ir mano atsidavimą Tau
ištiktų tai, kas ištiko Sesės atsidavimą, vis tiek būsiu Tavo - ir
nusidėjėlis..." Visa jo jėga - tikėjimas, nuolankumas ir pasitikėjimas
Dievu bei Švč. Mergele Marija.
Matyt, kalėjimas kun. Juozą Zdebskį galutinai subrandino
didžiajai veiklai - tarp vaikų, jaunimo, vienuolių, kuni­
23* 347