Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

skaudu justi, kad buvo, bet daugiau nebus... Ir šiandien štai
klausau - lyg mama kalbasi su Elzyte!
Šv. Mergele, padėk man, kad visame tikrai parodyčiau
pagarbą, meilę, - kad nebūtų sunku, jei pašauktum... Kaip
a.a. tėvelis - vis man rodos, kad per atsisveikinimą, kuris
buvo jau paskutinis (o, kad būčiau žinojęs!), šaltai pabučiavau
jam ranką - o gal nė nepabučiavau, nes atsisveikinom
autobuse..." (1964 01 29).
„Kokią didelę tiesą pasakė Marytė, kai kalbėjom apie vestuvinę
išpažintį:
- Ar tai sunku? Jei eini kas mėnesį, tai nesunku; jei prieš
metus buvai - tai jau sunku; o jei daug metų... Tiek tegaliu
pasakyti: dabar neįmanoma šį vakarą tai padaryti. Prižadu
ateity..." (1964 02 06).
„Keistai pradėjau šias rekolekcijas - skaitymu apie lagerio
gyvenimą iš Danutės atsiminimų. Šv. mano Motina, dėkoju
už tas mintis, kurias sukėlė šitas skaitymas! Kokia klaikuma
žmogaus likimo! Ir visa tai sukuria ne kas nors kitas,
bet toks pat žmogus, kuris taip pat jaučia ir kenčia kaip ir
tas, kuris vadinamas kaliniu. Koks žiaurumas! Gal neteisinga
sakyti, kad tokią baisią būklę sukuria žmogus: tai sukuria
žmogus - demono įrankis...
Kiek laiko, kiek gražiausios jaunystės metų tie žmonės
prievarta praleido visai ne tam, kam jų jaunystė buvo Kūrėjo
skirta! Kaip gera, kad Jis galingas ir iš blogio, kurį padaro
žmogus, nuostabaus gėrio išgauti! Viso to akivaizdoje
kaip svarbu, kad mano laikas neitų veltui, kad jėgos nebūtų
eikvojamos ne tam, kam jos Kūrėjo skirtos.
Šv. Mergele, Tau dėkoju ypač už vakar dieną, kai leidai
susitikti savo dvasios tėvą, kad davei jėgų visa išpažinti.
Kokia palaima pasakyti apie save viską, nieko nenuslepiant!
Žmogus negali būti pats sau teisėjas. Pasakyti ir tai, kas labiausiai
mus žeminančiai patiems atrodo, pasakyti ir tai, ko
208