Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Paslaptys, paslaptys! Dieve, klaupiuosi prieš Tavo didybę
suvokdamas savo ribotumą...
Šv. Mergele, kaip suprasti, kad jei kas Tau priklauso, negali
priklausyti šėtonui? Skundžiuosi Tau kaip Motinai tuo,
ko suprasti nepajėgiu. Meldžiu Tavo pagalbos būdamas silpnas,
ribotas. Juk važiavau į Tavo šventovę ne vien dėl Sesės,
bet ir sau pagalbos ieškančią ranką tiesdamas...
Šv. Mergele, tegul atleidžia Viešpats, jei šitos mintys Jam
nepatinka... Juk neturiu kam pasiskųsti, kaip tik Tau. Tavo
esu toks, koks esu - su visomis mintimis ir visomis klaidomis.
Šv. Mergele, Tavo tebūna ir ji tokia, kokia yra... - tebūna
Tavo! Juk Tu moki atvesti pas Jėzų.
Juk ne kartą esu matęs baisių žmogaus nelaimių. Kodėl
kaip tik šita - tarsi mano paties?.. Kodėl kaip tik šitą jaučiu
visu baisumu?.." (1965 09 18).
„Sako, Dantė nueidavo pas kaimyną, kur buvo viena
mergaitė. Jis nesakydavo jai nieko - jam užteko tik ją matyti.
Jos dėka jis sukūrė nuostabų Beatričės vaizdą. Ji nežinojo,
kiek gero savo kilnumu padarė visam pasauliui ir Dantei,
pažadindama jo kūriny kilnumo - Beatričės - idealą.
Šiandien prie stalo pasakojo, jog lageryje kalbėta, kad prancūzės
esančios nedoros. Vienas lietuvis ėmęs prieštarauti:
- Kai aš gyvenau Prancūzijoje, pažinojau vieną mergaitę.
Kartą mes atsidūrėme pamišky ir man užėjo nedora pagunda.
O ji man pasiūlė penkis frankus: „Nueik, - parodė į
restoraną, - ten rasi, o aš čia palauksiu tavęs". Ji man padarė
neužmirštamą įspūdį. Jei išeisiu iš lagerio, būtinai susirasiu
ją.
Jaučiau kažkokį pavydą klausydamas šio pasakojimo..."
(1965 09 19).
„Jaučiuosi kaip Jobas ar Tobijas, iš kurių buvo atimta viskas...
Pereitą sekmadienį, grįžtant iš vestuvių, buvo labai
265