Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Dabar žinosiu: jei kas bus suteikiama, tai tik gailestingumas,
tik malonė. Juk taip arti, prie manęs, vyko tokios didelės
klaidos, ir mano malda... ar padėjo ką? Pagaliau tik vienas
Dievas žino, ar padėjo...
Dieve, nesuprasdamas klaupiuosi prieš Tavo didybę:
Amen, amen! Meldžiu tik vieno: įvykdyk savo Šventąją Valią
mūsų visų gyvenime ir, kaip tik Tu vienas sugebi, iš mūsų
klaidų sukurk dar daugiau gėrio!
Ir jei gyvenimas pasuktas kažkokio kryžiaus link, ir jei
tas kryžius kada bus nesuprantamas, žinosiu, kad jis svarbus,
nes Mokytojas pasirinko šitokį būdą išgelbėti. Jei aš
klysčiau, - Jis negalėjo klysti: Jis galėjo pasirinkti tik geriausią,
vaisingiausią būdą. Ir mano skausmas, kad ir koks didelis
būtų, Šv. Mergele, kaip Tavo nuosavybė prisiglaus prie
Jėzaus kryžiaus. O jei tada būčiau beprotis? - Taigi dabar
kalbu ir už tą laiką, jei kada nesuprasiu... Tebūna jau dabar
visa, kad ir kas būtų, priimama kaip atgaila, kaip pelnyta
bausmė už savo - ir judviejų, Sese, - ir kitų nuodėmes...
Baigiasi trečia susikaupimo diena. Į ką susikristalizuos
šios mintys? Kokios buvo pagrindinės jų kryptys?
/.../ Diena buvo skaudžiai liūdna: turbūt jau meilės laikas
baigiasi... Gražiausias laikas. Jaunystė žydinti, miela.
Kas toliau seks? - Būtų gera, kad sektų mirtis. Geroji Mirtis.
Bet susikaupė tiek patyrimo. Gaila būtų nusinešti niekam
nepasakius... O pasakyti - ar užteks jėgų, jei nebanguos energija
iš meilės? Ar mano meilė mirė? Jei nemirė, ar ilgai ji bus
veiksminga nemaitinama? Jei net Lauros meilė sudreba...
/.../ Prigimtinę meilę jau, rodos, suprantu, bent kiek pažįstu.
Nors kiekvieną kartą, kai su ja susiduriu, vis iš naujo
stebiuosi, kad jau maniau ją pažįstąs...
Bet mano sielos akys atsikreipia į Jus, nesuskaičiuojamos
palaimintųjų eilės! Kiekvieno Jūsų garbė ir laimė - tai pripažinimas
Jūsų meilės didingumo. Ar aš pažįstu ją? Ar mes
pažįstam ją? Juk supažindinti su ja - tai mano pareiga! O!
271