Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

vikui atrodė nuostabiausia iš visų žemės merginų - ta pati
Marija ir toks pat jos elgesys.
Panašiai ir mudviejų pokalby su šeimininke. Man atrodė
keista, kodėl ji šeria kiaulę taip taupydama miltus, kai aš
liepiu netaupyti.
- O kuo paskui šersim mažąjį?!
- Ne jūsų reikalas! Juk aš žinau, kiek turiu nupirkęs, tik
dabar negaliu visų parvežti.
„Ne jūsų reikalas!" - juk tai, be abejo, įžeidžiantys žodžiai.
Įžeidimas uždega pykčiu. Pyktis neleidžia žmogui suprasti,
kaip iš tikrųjų yra, neleidžia logiškai galvoti. Ar ne
lygiai taip pat būna ir tikėjimo srity?
Kai Jėzus gyveno žemėje regimu būdu žmogaus kūnu,
argi maža buvo žymių, iš kurių būtų galima atpažinti Jame
Dievą? Kodėl gi diduomenė to nesuprato - nepažino Jame
dieviškosios Didybės? Kodėl tie patys stebuklai, dėl kurių
kiti Jį įtikėjo ir net mirti ėjo dėl Jo, - fariziejams buvo įrodymas,
kad Jis esąs velnio apsėstas ir visa tai daro būtent su
demono pagalba?!
Ar ne taip žiūrima ir į tikėjimo argumentus? Tie patys
dalykai, kuriais remiasi daugelio tikėjimas, žiūrėk, ne kartą
tampa pajuokos objektu netikinčiųjų lūpose!
Pasirodo, kaip meilė ir neapykanta, taip tikėjimas ir netikėjimas
daugiausia vyksta ne tik proto tribunole, bet gal
net daugiau kažkokiose slaptingose žmogaus sferose, o paskui
protas tiesiog prievartaujamas pripažinti visa, ko tos
slaptosios žmogaus sferos pageidauja...
Žmogaus gelmės... Kas tai yra ir kaip jas pasiekti?.. - Štai
nauja tema, ištisi traktatai!" (1963 03 05).
„Mielos sesės, turbūt negalima jums padaryti didesnės
geradarybės, kaip duoti vyrų, vertų jūsų meilės. Nes jūs mylėsite
vis tiek: jei nebus, kurie atlieptų jūsų svajones, kilnumo
ilgesį, jūsų vyriškumo idealą, - jūs mylėsite bet kokius,
tąja meile naikindamos, žalodamos save..." (1963 04 02).
184