Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

340
* * *
Į visus žmones žvelgimas kaip į Dievo vaikus. Vagys,
plėšikai, homoseksualistai, alkoholikai ir kiti puolusieji -
jam vis vien Dievo vaikai, kuriuos sutikęs turi vesti pas Jį.
„Jėzui jie lygiai brangūs - Jis mirė už visus".
Dar pirmojo kalinimo metu (1964 11 26 -1965 06 04) kun.
Juozas savo buvimo kalėjime prasmę suvokia kaip Dievo
jam skirtą misiją, kad kaliniai „Tave, Viešpatie, pažintų”. Tai
ne nauja: jau kunigystės pradžioje jis savo misija laikė visiems
sutiktiesiems skelbti ir liudyti Kristų. Kalėjimas šito
iš jo negalėjo atimti. Tik labai jis sielvartaudavo, kad tie vagys,
plėšikai, žagintojai ir kiti, pas kuriuos jį „Jėzus atsiuntęs”,
nė girdėti jo negirdi, apgailestaudavo, kad jie nepažįsta
Kristaus atpirkimo dovanų. Ir vėl jis stengiasi visa tai priimti
su nuolankumu: juk Kristus, mirdamas už mus, žinojo,
kad daugelis nepasinaudosime Jo atpirkimo vaisiais. Todėl
koks didelis (nors ir tylus, santūrus, kaip visuomet) jo
džiaugsmas, kai mirtininkas atlieka išpažintį... Be galo jaudinantis
šis jo pasakojimas ir džiaugsmas, kad „Dievui nieko
nėra negalimo".
Savo kasdieniniame kalėjimo gyvenime kun. Juozas
Zdebskis sutinka aplinkinių žmonių priešiškumą ar net neapykantą
jam kaip kunigui, kaip Dievo tarnui. Ir prieina išvadą:
„Reikia įveikti neapykantą kunigui!" - Tačiau kuo? Ir pats
sau atsako: „Meile... kantrybe, taktu... Jei jie jaučiu neapykantą
Dievui, mano žodžiai ją tik didins". Taigi: kaip? Ir nieko kito
neranda, tik meilę ir auką: „Įtikinamąją jėgą turi tik aukos argumentai.
Į juos [nusikaltėlius] prakalbėti galima tik darbais".
Jis jautė didžiulę atsakomybę ne tik už sutiktus žmones,
bet ir už visų gyvųjų ir mirusiųjų likimą (Amžinybėje
esančiuosius jis vadino savo nematomaisiais geraisiais
draugais). Jautė atsakomybę už visą Bažnyčią ir savo tautą:
dėl to ir kovojo dėl visų žmonių teisių bei laisvių. Tais
vergijos metais jis rašė: „Mes atsakingi už visų netikėjimą!
Kartu ir už tautos ateitį, už visų išganymą, už visos Amžinybės