Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

mano rankas, kurios kasdien liečia Jėzų - neskaistumo nuodėmėms?!
- Ne! Geroji Motina, neatiduok manęs! Be Tavęs
nepajėgsiu nieko - aš išduosiu Jėzų... Ne! Tu leisk man pirma
mirti...
Šventimų dieną pašvenčiamąją malonę Jėzus padaugino
iki pertekliaus. Kad ši malonė veiktų, reikia veikiančiosios
malonės. Ją duoda Jėzus taip dažnai, kaip dažnai jos
prašome. Jėzus, prisiimdamas nusidėjėlio vaidmenį, išgyveno
paniekinimą, pažeminimą, gėdą. /.../
Šiuo įvykiu man leido Viešpats nenusidėjus pajusti savyje
nusidėjėlio psichologiją, kaltę sąžinėje. Tai, ką išgyvenau,
Šv. Mergele, padėk man prisiminti visada pagundos
akivaizdoje: kokia apgaulė nuodėmė! /.../ Skaisčiai gyventi
galima, nes niekas nėra gundomas virš jėgų.
Kai atrodys, kad tėra tik tas džiaugsmas, kurį pagunda
siūlo, - prisiminti: juk gundymas baigsis, ateis mirtis. Mano
sunykusiam kūnui - ką reikš kitados jaustas kūno malonumas?!
Man paruošta vieta šalia Šv. Mergelės. Kas galėtų drįsti
apie tai svajoti! Kaip gera būti kartu... Kartu būti su Tavimi,
Šv. Mergele, visus milijardus Amžinybės metų!.. Juk Tu -
Mergelės idealas. Ten bus patenkintas vyro ilgesys kažko
švelnaus... Praeis kiek laiko, ir tai taps realybe. Ir prarasti
tai dėl vienos pagundos?!
Šv. Mergele, man baisu pagalvoti - jeigu sieloms, kurios
pas mane ateina su tokiu pasitikėjimu (Sesė - atskleisti viską
ligi smulkmenų; Gražina - „Kunige, aš jus labai gerbiu"),
savo nuodėmėmis galėčiau būti žuvimo priežastis?! Jos laiko
mane savo ramsčiu. Kuo jos remtųsi paskui?..
Ak, taip! Kalbant brevijorių, taip retai sugrįžta mintis į
turinį. Pasitaiko tai net Mišiose, taip pat tariant išrišimo formulę.
Kaip Mozė, užlipęs į kalną pas Viešpatį, aš kalbu kaip
oficialus tarpininkas - kalbu nežinodamas, ką sakau... Ką
aš išprašysiu?! - Tu, Geroji mano Tarpininke, - ar ne gėda
Tau prieš didžiąsias Dangaus dvasias, kad mane pamilai?..
79