Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

tinis rūpestis dėl Jo - Jėzaus. Juk tokia buvo Tavo pačios
elgsena...
Per pereitus metus, rodos, nepadariau tokių asmeninių
klaidų - tiesa, Šv. Mergele?
Mano kančia - mano skola, skausmas dėl jų nuodėmių.
O padėk, kad tai gyvai jausčiau ir tai būtų motyvas aukotis,
panaudoti laiką. Jų nelaimės, jų jaunystė..." (1960 01 02,
mėn. rekolekcijos).
„Kažkodėl ką nors baudžiant pačiam širdy lieka negera...
Sekmadienį reikėjo pasiruošti vakarui kalbėti. Kai dekanas
pasiūlė kalėdoti, aš tik priminiau: „O kaip vakare?"
Apie tai daug nekalbėjom, bet kai jis nuėjo kalėdoti, širdį
nusmelkė: geriau, kad aš būčiau ėjęs, kad man būtų buvę
liepta. O išėjo mano viršus...
Pagunda visada perdeda. O tokios piktos mintys puolė
smerkti dekaną! Paskui pasirodė, kad jis irgi supranta mano
reikalus" (1960 01 12).
„Atrodo, kad į dienoraščius rašoma tai, kas labiausiai rūpi.
Vadinasi, ten vaizduojamas ne visas žmogaus gyvenimas,
o tik svarbiausioji jo dalis - tai, kas dėmesio centre.
Pavyzdžiui, mano dienorašty beveik visai nėra įvykių, chronologijos,
o tik mintys, kurios man atrodo neužmirštinos"
(1960 01 25).
„Jėzus šv. Teresei Didžiajai: „Jei nebūčiau dar sukūręs
Dangaus, tau jį sukurčiau, Terese!"
Vadinasi, Dievui taip brangus mylintis žmogus. Ir juo
mažiau jis - žmogus - myli, juo labiau artėja prie neprotingosios
kūrinijos, kuri yra tik rėmai, ornamentas mylinčio
žmogaus egzistavimui.
Mano gyvenimo tikslas ir yra, kad žmogus būtų mylintis
Dievą!
104