Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Dieve, ar tai pati aukščiausia Tavo sukurtoji gėrybė - šita
gyva, audringa, prigimtinė meilė, kuri gali ir laimingus
daryti, ir be galo kankinti?!
Gražina, sakyk, ar tai nėra meilė, kai norisi kančios, kad
tau būtų gera, kad tu būtum stipri?.. Bet ar dovanotum, jei
šis noras, šis linkėjimas būtų tik tau vienai? Ar nepajustum
su skausmu: kodėl jis nejautrus kitų kančiai? - Suprantu:
kai kūnas atiduoda viską, nori ir gauti viską. O gauti viską
galima tik taip, kad neliktų nieko kitam. Bet dvasios srity?
Ar dvasia nėra pajėgi viską duoti ir vienam, ir kitam? Ką
reiškia dvasios srity „viskas"? Ar galima dvasinius dalykus
matuoti medžiaginiais matais? - Ar visa tai tiesa? O jei ne,
tai kur čia klaida? Viešpatie, kaip giliai suprasti leisi Tavo
kūrybos paslaptis?.. /.../
Tačiau viena, rodos, taip ryškiai galima pastebėti - turi
būti tiesa, ką rašė 18 metų jaunystė. Vidutė: „Viešpats leido
suprasti, kad aš esu užsidariusi savo kentėjimų, išgyvenimų
rate. Reiktų turėti platų akiratį, siekiantį pačią Amžinybę.
Dievo Karalystė, sielos, jų amžinas likimas - štai kas turi
mane jaudinti! Tuomet ir tie kentėjimai neatrodys tokie
dideli".
Meilė - tai tarsi koks akiračio, horizonto susiaurėjimas. Viskas
aplinkui išnyksta, lieka tik vienas vienintelis „jis", jo valia.
Vadinasi, norint palengvinti meilės kančią, norint „reguliuoti
širdies darbą", reikia visomis jėgomis plačiu akiračiu
gyventi. Savaime taip nebūna: mylint gyvenama tik viena
vienintele sąvoka: „jis" [ar „ji"]. Akyse - vaizdas iš kurio
nors paskutinio pasimatymo momento. Bet jei sąmoningomis
pastangomis būtų galvojama plačiau, platesniu akiračiu,
- pavyzdžiui, jis Amžinybės šviesoje, jis mirties akivaizdoje,
jis praėjus 10, 50, 100 metų ir panašiai, - ar ne lengviau
būtų ir meilei būti protingai?" (1965 11 28).
„Gražina teisingai nenori jokio vien pareigos santykio iš
manęs. Aš irgi nenoriu, kad kas „iš pareigos" rodytų geru­
285