Juozas Zdebskis: Kunigas tarp gėlių

Kareivis išpūtė akis:
- Ką?! - Bet susidomėjo. - Tai už ką tu sėdi?
Žodis po žodžio - ir mudu ėmėm kalbėtis. Ta mūsų kalba
pasidarė jau ne kaip pono su vergu, bet kaip žmogaus su
žmogumi. Aiškiai matau - jame vyksta kažkokia kova. juk
žino: už tokį dalyką, jei kas sužinos, jam iš karto bus po
viskam... Pagaliau:
- Idi, no bystro!*
Atrakino langelį, pats pasitraukė į šoną.
Dabar jau mudu su pasmerktuoju vienas prieš kitą. Tiesiai
jam ir sakau:
- Aš katalikų kunigas. Ar nenori išpažinties?
Tas žmogus kaip stovėjo prie langelio, taip ir suklupo.
Ką reiškia mirties akivaizda!
Paskui kareivis užrakino langelį. Einam su tuo kareiviu
koridorium ir aiškiai matau, kaip jame netelpa džiaugsmas,
kaip spindi jo akys! Jis jaučiasi padaręs kažką labai gero.
Jau tarp mudviejų nėra jokio skirtumo - jau lygūs, jau draugai,
gal net broliai. Matau, kaip jis tiesiog norėtų griebti ir
apkabinti ar ką panašaus padaryti... Ir paskui, kitą vakarą
jis dar kartą leido. Tam žmogui buvo staigmena: taip netikėtai
- šitokie ekspromtai - nepagalvotum...
Įdomiausia, tokiomis sąlygomis - jokios žmogiškos vilties,
jokios išminties čia nerasi, niekas to nesugalvotų. O Dievas
savo planuose visada yra laisvas - Jam negalioja jokios
kliūtys! Apvaizda tikriausiai neatsitiktinai taip sutvarkė, kad
tuos du vakarus budėjo vienas kareivis, o ne du. O ir kunigą
galbūt specialiai patalpino kalėjime, kad šitai to žmogaus
išgelbėjimui buvo reikalinga. Gal jo motinos malda laimėjo
jam gailestingumą. Pagaliau, Dievas žino, kas atliko
atgailą už jo nuodėmes - tik Amžinybėje paaiškės. Taigi Dievo
planams nėra jokių kliūčių, jokių negalimų dalykų.
* Eik, bet greitai! (rus.).